Lietuvoje vis dar diskutuojama apie nepriklausomą žurnalistiką, žiniasklaidos skaidrumą ir politinės valdžios įtaką spaudai. Diskutuoti nereikia – politikai myli ir valdo spaudą.
Ir niekas net nesislapsto. Todėl manau, kad metas atvirai ir aiškiai paklausti Lietuvos žmonių, ar juos tenkina sovietmečio reliktas, kai politikai ir valdžia kontroliuoja spaudą. Ir durnam aišku, kad iš esmės labai dažnai dalis spaudos dabar tampa propagandos įrankiu. Lietuvoje ne vienas miestas ir rajonas gyvena taip, kad dėl negerai dirbančio politiko net į spaudą negali pasiskųsti. O gal galima pabandyti?
Pradėkime nuo Širvintų rajono.
Viešai deklaruojama, kad Širvintų vicemeru dirba toks Alfredas Astikas (adresas: Krantinės g. 23, Kabaldos k., Širvintų sen., Širvintų r., mob tel. 8-698-32700 arba 8-614-42255). Jis valdo ir laikraščio „Širvinta” beveik 80 procentų akcijų. Kitaip tariant, jis – šeimininkas. Duomenis apie tai galima rasti net Kultūros ministerijos interneto svetainėje skelbiamuose žiniasklaidos savininkų sąrašuose.
O dabar pabandykite atspėti, kokiame kontekste ir ką apie minėtą vicemerą-laikraščio šefą bei rajono valdžios darbus rašo pats laikraštis? Rašo, matyt teisingai. Tik internete nėra jų publikaciją. Nors pats laikraštis internete daug kur pristatomas kaip NEPRIKLAUSOMAS Širvintų krašto laikraštis. Nepriklausomas? Nuo ko? Nuo Vilniaus ar Kauno? O kaip nuo Širvintų vicemero?
Bet juk Širvintų rajone yra alternatyva! Leidžiamas dar vienas laikraštis – „Širvintų kraštas”. Jį leidžia bendrovė „Danielita”. O bendrovės akcininkė – Živilė Pinskuvienė. Taip, tai ta pati, kurios vyras yra Jonas Pinskus – politikas, laikinai nedirbantis, bet šiuo metu pretenduojantis tapti Europos parlamento nariu Darbo partijos sąraše. Jo numeris net 7. O ponia Ž. Pinskuvienė buvo atleista iš rajono savivaldybės administracijos vadovės posto. Beje, nors p. Pinskus savo deklaracijose, viešai skelbiamose VRK puslapyje internete, nurodo, kad jo žmona yra bendrovės „Danielita” akcininkė, tačiau Kultūros ministerijos tinklapio duomenys skelbia, kad šios bendrovės akcininkė yra tik Lina Duliūnaitė –
Nikiporavičienė. Kuo tikėti?
Taigi, viskas gerai. Alternatyva iš tiesų yra. Jei esate nepatenkintas rajono valdžia, t.y. meru ir jo komanda – drąsiai pėdinkite į „Širvintų kraštą”. Mat, Darbo partijai pirklausančio politiko šeimos laikraštis tikrai neturėtų gailėti miesto mero Kęstučio Pakalnio. Mero, kuris yra Liberalų ir centro sąjungos Širvintų skyriaus pirmininkas.
Pabandžiau atlikti mažą eksperimentą ir išsiaiškinti, ar tikrai taip yra. Ir štai, gegužės 15 dieną laikraštis grąžiai rašo publikacijoje „Atgrubnagiai”. Pateiksiu tik straipsnio įžangą ir suprasite, kad rajono valdžia susijusi su negražiais dalykais.
Savivaldybės vadovai džiūgauja: pirmosiomis gegužės dienomis pagaliau buvo pasirašytas rekonstruoto tilto per Beržės upelį priėmimo aktas. Nors “Širvintų kraštas” seniai atskleidė purvinus šios rekonstrukcijos užkulisius, galvas sau į smėlį susikišę Savivaldybės stručiai iš savo tribūnos užsispyrę tikina: “Rangovas laiku atliko visus projektinėje dokumentacijoje numatytus darbus”. Kita vertus, nieko keisto, kad atgrubnagiai statybininkai dirbo nusižiūrėję į rajono vadovus, kurie mūsų visų “labui” jau nemažai “apdirbo”…
Taigi, demokratija veikia – galima rasti alternatyvias nuomones. Politikų nuomones. Kol kas? Kol skirtingos poliitnės jėgos pjaunasi ir pjautynėms naudoja laikraščius, jų redaktorius ir žurnalistus. O kas bus, jei rajono valdžioje kartu ims dirbti Darbo partijos bei Liberalų ir centro sąjungos veikėjai? Tada bus galima sujungti du laikraščius. Sunkmečiu bus lengviau.
O kaip bus su demokratija? Pliuralizmu? Žodžio ir spaudos laisve? Valdžios kontrole? Klausimai pamąstymui…
kaip ir sakiau: liūdna, kai žmonės smerkia net nepasigilinę. Etikos komisija, deja, nėra niekam pavaldi. Siūlau, kolega, skaityti Visuomenės informavimo įstatymą. Fondas aprūpina Komisiją visokiais reikalingais dalykais, bet Komisija Fondui atsiskaityti neprivalo, nes Fondas nėra jos steigėjas. Pagal tą patį įstatymą, Komisija teoriškai turėtų atsiskaityti susirinkimui tų organizacijų atstovų, kurios deleguoja savo narius, taigi, saviems. Tokie, deja, įstatymai Lietuvoje, ir Fondas čia apskritai niekuo dėtas.
Dėl Fondo darbo, jei ką, galime ir padiskutuoti, su sąlyga, kad apsieisime be kaltinimų, tik konstruktyvi kritika:-)
Vaiva: kaip žmogus, kiek dirbantis žurnalistikoje, su Fondu esu susidūręs nemažai. Ypač konkrečiai su Fondu ir jam pavaldžiomis institucijomis, kaip kad ir Lietuvos Žurnalistų Etikos Komisija. Ir nuomonė, kurią reiškiu apie šias institucijas, yra sudaryta išimtinai iš asmeninės patirties, o ne paskalų ar nuogirdų. O patikėkite — su šių institucijų veikla ir ją reglamentuojančiais teisiniais aktais esu susipažįnęs pakankamai nuodugniai, kad savo nuomonę apie jų nekompetetingumą ir neobjektyvumą galėčiai pagrįsti.
Nei žiniasklaidos, nei žurnalistikos Lietuvoje nėra. Tai, kas iš jos liko – purvasklaida ir užsakomųjų straipsnių kova.
Paskaitykite naują atvejį Ignalinoje.
Vaiva, fondas apskritai dažnai susilaukia kritikos tik todėl, kad mažai kas žino apie jo veiklą išsamiai. todėl dažnai kritika ir yra nepamatuota. Kita vertus, tikrai ne viskas yra idealu ir fondo veikloje.
Fondo darbas, aišku, kritikuotinas, bet kai skaitau tik pretenzijas, tai galiu atsakyti tais pačiais žodžiais – tai mažų mažiausiai neobjektyvu. Ypač su Fondu neturinčiam reikalų ir rašinėjančiam niekalus, surinktus iš paskalų:-(
Leidiniai leidiniais, savininkus anksčiau ar vėliau norintieji, racionaliau mąstantieji išriša, bet kol kas niekas neanalizuoja, kaip politinės ar verslo jėgos NVO išnaudoja.
Juk visi skandalai prasideda arba nuo prokuratūros, arba nuo NVO akcijų, tarp kurių labai populiari – kreiptis į prokuratūrą.
Žydai, Gender loops, Leo.lt, VSD ir vanagai
Dainiau,
SRTRF jau kiek metų egzistuoja? Problema ne tik skaičiuose, bet ir funkcionavime. Kiek teko susidūrti – SRTRF remia mažų mažiausiai neobjektyviai, taigi – ne tik neišsprendžia tavo minėtos problemos, bet yra jos integrali dalis.
Svarbi yra subsidijavimo procedūra – vieną vertus, turi būti subsidijuojami visi be išimties spaudos projektai, kuriems pagalba reikalinga, bet iš kitos pusės – tas turi vykti taip, kad „verslininkams” nekiltu pagunda uždarbiauti kūriant vis naujus projektus, o patys projektai išliktų motyvuoti vystytis.
O darbo grupė nėra išeitis. Tai tiesiog tokio posakio – „jei nori nužudyti idėją, sukūrk jai spręsti komitetą” – įgyvendinimas. Reikalinga vieša, plataus masto diskusija. Iš kurios, žinoma, paaiškėti galėtų ir tas, jog Lietuvoje spauda išvis nereikalinga – bet manau, vardan žodžio laisvės ir problemos sprendimo vertėtų surizikuoti.
Pritariu tau dėl visko. Mano idėja dėl fondo yra tokia, kad fondas turi būti pertvarkytas, bet idėjos finansuoti valstyybės biudžeto lėšomis valdžiai nedalyvaujant tieosgiai iš principo atsisakyti negalima. Kas susiję su darbo grupe, tai esmė paprasta – man stereotipai nerūpi. Svarbu, kad būtų bent keletas žmonių, kurie išgvildentų problemą ir pateiktų pasiūlymus, kurie galėtų virsti kūnu. Tai ir galime vadinti darbo grupe. Nebūtinai tai turi būti Seime. Ypač ne Seime 🙂
Politinius leidinius galima leisti. Partijų įstatymas leidžia. bet partijos neleidžia, nes…
Man atrodo, jog nuostata, kad politinės partijos negali turėti savo leidinių yra pasenusi, nes, kaip rodo praktika, vis tiek jie egzistuoja – per fizinius asmenis. Geriau jau tegu būna oficialiai – būtų daugiau skaidrumo, žinotum, kas yra kas.
O būna, Dainiau, ir taip: norėjo žmogus užimti postą savivaldybėje, neišdegė. Tada įsisteigia laikraštį ir taškosi mėšlu, atseit su korupcija kovoja. Žmonės tokį ,,kovotoją” išrenka į valdžią. Tada prasideda tavo variantas:-) Ir toks užburtas ratas. Manau, įstatymas netobulas, štai kur šuo…
Vaiva, pritariu tau. Todėl manau, kad pats laikas kalbėti apie darbo grupę šioms problemoms spręsti. Ką manai?
Apolitiškai įmanoma, jei vyktų per Spaudos, radijo ir televizijso rėmimo fondą. bet… kol kas nnenori duoti jokių rimtesnių pinigų tokiems projektams. pvz., jei skirtų kasmet bent 20-30 milijonų, tuomet galėtų užgimti keletas gerų projektų.
Išeitis būtų gan paprasta — reikalingas spaudos subsidijavimas valstybės. Pavyzdžių galima rasti kad ir Švedijoje.
Vienintelė, bet, deja, rimčiausia problema yra tas, jog subsidijavimas turėtų vykti visiškai apolitiškai. O įstatymą juk turėtų priimti politikai!