Šiandien (liepos 21 d.) 10.10 val. tiesioginėje Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie žurnalistikos profesijos perspektyvas ir jos kūrybinę nepriklausomybę.
Vienas garsus Lietuvos verslininkas (toks Augustinas Rakauskas, kuris, beje, valdo ir Žinių radiją) yra pasakęs, kad „žiniasklaida yra skulptorė su geležiniu plaktuku ir kaltu, iš lietuviško akmens tašanti savo supratimo skulptūras, paprastai – pagal kieno nors užsakymą“.
Užuomina apie žurnalisto profesijos kūrybinę prigimtį atrodo yra sunkiai suderinama su užsakovo interesais. Visi puikiai supranta esminius skirtumus bet kurio meno, kuris gimsta nepriklausomo kūrėjo galvoje arba yra atliktas pagal konkretaus užsakovo „dūdelę“.
Lietuvoje daugelį metų bandyta kurti ir nepriklausomą žiniasklaidą, ir užtikrinti joje dirbančių žurnalistų nešališkumą. Draudimai ir ribojimai, etikos prižiūrėtojai ir politikų moralizavimas kol kas, panašu, netenkina nei žiniasklaidos priemonių nei jos auditorijos.
Tačiau žiniasklaidos stiprybė visais laikais buvo ne tik joje dirbantys reporteriai. Žurnalistikoje savo ryškų pėdsaką yra palikęs ne vienas žymus rašytojas, visuomenininkas, net politikas. Tačiau šiandien ne tik vis mažiau jaunų žmonių renkasi žurnalisto profesiją. Net ir žymūs visuomenėje žmonės vis rečiau savo apibendrinimus, įžvalgas ir mintis skelbia periodinėje spaudoje. Ar vis dar užtikrinama nuomonių įvairovė žiniasklaidoje? Kas lemia visuomeninių diskusijų temų ir pašnekovų parinkimą – visuomenės interesai ar konkretaus užsakovo tikslai?
Diskusijoje dalyvauja prozininkė, eseistė, Vilniaus universiteto žurnalistikos katedros absolventė, J.T. Vaižganto premijos laureatė Gintarė Adomaitytė bei ilgametis buvęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius.
Politiniai blogai kol kas labai silpni ir nieko naujo juose nerandu. Gal viena, kita idėja šmėkšteli, bet… Kol kas naujos technologijos nesuranda tinkamos auditorijos ir tinkamų analitikų…
Internetas gelbsti ir siūlo naujus iššūkius. Ir dėl kokybės taip pat.
Aš aplamai nebepasitikiu žiniasklaida, bent jau popierine. Užteko to, kad kažkada vartant „Lietuvos Rytą” tikrai maniau vartantis „Vakaro žinias”. Galop, kodėl turėčiau? Užtenka kažkam prispaminti ant popieriaus, viešai išleisti ir tai turi būtinai mane veikt? Geriausias informacijos „patikrinimas” yra skaitant profesionalių komentatorių nuomones ir iš įvairių minčių ir požiūrių atsirinkti pagal save, suviršinkt pagal savą supratimą. Bet visuomet pasilikti abejonę ir niekad nebūti 100 proc. įsitikinusiam.
TV žiniom ar publicistikom taip pat bene nepasitikiu. Tas tokių pigių sensacijų ieškojimas, įvairių visuomenės narių pernelyg didelis sureikšminimas ar įvairių „šokiruojančių” pozų pastovus rodymas (pvz. Roko Žilinsko), burbulo putimas, bile tik žmonės žiūrėtų aikčiodami. Pigu. „Srovės”, visokios Grinevičiūtės laidos – nors ir nesu žurnalistas, IMHO, tai yra kažkas iš pseudo srities.
Internetas gelbsti mus 🙂