Lietuva jau baigia pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Ruošiamės švęsti. Bet ar susimąstysime apie tokios sukaties kainą?
Pradėję nuo laisvo žodžio, mes atkūrėme šalies Nepriklausomybę. Deja, jau 1993 m. spalio 12 d. prie savo namų buvo nušautas Lietuvos žurnalistas Vitas Lingys. Pirmasis ir, tikėsimės, vienintelis kolega, paaukojęs gyvybę už savo profesinę veiklą. Griežta bausmė nusikaltimo organizatoriams buvo atsakas į šį kraupų įvykį.
Deja, jau 1999 m. vėlų sausio 25-tosios vakarą, kai Panevėžio prokuroras Gintautas Sireika po darbo grįžo namo, jį pakirto nusikaltėlių kulkos. Prisimindami prokuroro žūtį, jo kolegos teigia, kad jo mirtis nebuvo beprasmiška: su organizuotu nusikalstamumu Panevėžio mieste buvo susidorota ir tai buvo mūsų visų pareigūnų atsakas į nusikaltėlių mestą iššūkį.
2009 m. spalio 5 d. apie 8.30 val. nušautas Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius. Priežastys kol kas dar tiriamos. Bet netektis jau yra. Kol kas kyla daug kalusimų, už ką ir kodėl žuvo teisėjas.
Tačiau mums turi kilti tik vienas klausimas – koks ir kada bus atsakas? Ir ko bus verta ši auka? Gal pagaliau visi atkreips dėmesį į teismus ir teisėjus? Ne vien į jų atlyginimus. Teismai – tai ne vien korupcija, blogi teisėjai ir ne vien dideli jų atlyginimai. Tik mes tai dažnai pamirštame.
Pamirštame ir tai, kad žurnalistika ir teisėsauga ne vienerius metus buvo purtomos įvairių reformų ir bandymų juos pajungti atskirų grupių interesams. Kai kada tai pavykdavo. Dėl to teisėsauga ir žurnalistika išbarstė visuomenės pasitikėjimą šiomis institucijomis. Nesinorėtų, kad vien atskirų žmonių netektys ir aukos taptų vienintele priemone keistis.