Kirgizijos sostinė naktį turistus pasitinka lietuvišku oru ir neapšviestomis gatvėmis

Kelionę į Kirgiziją, kaip ir reikėjo tikėtis, pradėjau nuo vizos „klausimo“ susitvarkymo. Lietuvoje dirbantis Kirgizijos Garbės konsulas Gintautas Vileita maloniai sutiko padėti.

Tiesa, dėl to mano pasas keletui dienų turėjo nukeliauti į Baltarusiją, nes tik šioje šalyje yra artimiausia Kirgizijos ambasada. 65 JAV doleriai už vienkartinę keleto dienų vizą plius papildomos išlaidos už paso nugabenimą į Minską – tai ir visos pradinės išlaidos. Tiesa, dar pavyko gauti Biškeke gyvenančių lietuvių kontaktus.

Kelionė į Biškeką – ilga. Dabar, kai iš Vilniaus tiesioginių skrydžių nedaug, tenka skristi maršrutu Vilnius-Ryga-Stambulas-Biškekas. Tai yra maždaug 6000 kilometrų oro keliais. Pradėję kelionę apie 9 val. ryto Vilniuje, kitos dienos naktį apie 1.30 val. (vietos laikas) jau nusileisite Biškeke.

Apsnūdusiam turistui keliaujant pasų kontrolės posto link visus keleivius pasitinka su vaizdo kamera filmuojanti pareigūnė. Vaizdelis gal ir nekoks, bet tokia, matyt, saugumo užtikrinimo kaina. Daugelis oro uosto darbuotojų kaip ir Stambule saugojasi epidemijų, todėl veidus „pasipuošę“ medžiaginiais uždangalais. Neturintys vizų keliautojai jas gali gauti ir oro uoste. Tačiau tai užtrunka papildomai, todėl naktį neverta gaišti laiko ir geriau viza pasirūpinti iš anksto. Mat, pasų kontrolė užtrunka netrumpai. O tada bagažas, kurį išsinešti galite tik pateikę bagažo registracijos taloną, kurį gauname registruodami jį skrydžiui. Geriau jau neišmesti to talono iškart po skrydžio. Atvykusieji visus daiktus ir bagažą privalomai dar turi patikrinti skaneriais, kurie ieško draudžiamų daiktų. Dėl visa ko.

O tada – laukimo salė, kurioje jau rasite ir valiutos keityklas (valiutos kursas akivaizdžiai geresnis mieste), ir bankomatus, griežtus draudimus rūkyti viešose vietose, ir kiekvienam išeinančiam „nuoširdžiai“ besišypsančius bei savo paslaugas primygtinai siūlančius taksistus. Iki miesto juk dar apie 30 kilometrų ir pėsčiomis nenupėdinsi. O maždaug pusvalandį trunkanti kelionė ne itin jauki – gatvės neapšviestos, pakelėse nėra šviesą atspindinčių stulpelių.

Toks pat vaizdas pasitinka ir naktį įvažiavus į Biškeką. Gatvės tamsios, kur ne kur dar veikia šviesoforas. Vienoje sankryžoje „naktinius paukščius“ stabdo milicininkai, kurie ginkluoti ir automatiniais ginklais. Gerai, kad mane veža pasitikęs vietinis vairuotojas, kuris iš tiesų nuoširdžiai bendravo, pasakojo istorijas, domėjosi Lietuva.

Keturių žvaigždučių viešbutis „Ak Keme” prabangiame (anot vairuotojo) kvartale „Carskoje selo“ laukė svečių. Gauti kambarį, kuriame nerūkoma, nepavyko. Sakė, kad „visi tokie patys“. Jei bus blogai, žadėjo pakeisti. Labai blogai nebuvo. Bet ir žvaigždučių 4 (už 104 JAV dolerius nakčiai) nebuvo.

Spalio mėnesį Biškeke dienomis sušyla iki plius 20 ir daugiau. Naktimis temperatūra nukrinta iki 6 laipsnių šilumos. Todėl šildytuvas kambaryje dirba taip garsiai, kad belieka arba jį išjungti, arba pasinaudoti ausų kamštukais. Pastarųjų neturiu – tenka išjungti šildymą. Minimabras kuklus, kainos – nekuklios. Tačiau jos, palyginti su interneto paslaugų kainomis – juokingos. Visame viešbutyje galima naudotis kompiuteriu – veikia Wireless. O kaina už šią paslaugą paprasta: 1 valanda naršyti internete kainuoja 7, 3 val. – 20, 5 val. – 30 JAV dolerių.

Todėl pirmąją kelionės dieną iš karto pradedu kukliais pusryčiais ir skambinu pirmam lietuviui, kurio kontaktus gavau dar Vilniuje. Pasirodo, žmogus jau laukė skambučio – žinojo apie mano atvykimą. Savo dienotvarkę jis „sutvarkė“ taip, kad pirmasis susitikimas įvyko jau po valandos.