Operatyvinė veikla ir privatus gyvenimas. Ką žinosime apie tai daugiau?

Vienam Švedijos žurnalistaui prieš keletą metų daviau interviu apie žurnalistų veiklą Lietuvoje, apie (ne)teisėtus jų pokalbių pasiklausymus, kuriuos galimai vykdo įvairių jėgos struktūrų pareigūnai.

Tada kolegai pajuokavau, kad nors ir nesinori, jog mano privačių pokalbių klausytųsi kokie nors pareigūnai, bet jei Lietuvos specialiosios tarnybos ir ypač saugumo pareigūnai nežinotų, kas vyksta Lietuvoje ir kuo užsiima Žurnalistų sąjungos pirmininkas, tai jausčiausi dar blogiau.

Šį pokalbį buvau jau primiršęs. Kažkaip retai tenka svarstyti, klausosi tavęs kas ar ne. Nes jei ir sužinotum, kad taip taip, tai kyla dar daugiau klausimų – kodėl ir kam tai įdomu? Negi sužinosi tokius atsakymus. O ką veiksi sužinojęs?

Žinoma, baisiausia, kad privatus gyvenimas nebūtų kaip nors „netyčia” paviešintas ar kitaip neteisėtai panaudotas – šantažui ir pan. Tuomet net ir jokio nusikaltimo nepadaręs žmogus gali būti viešai išrengtas prieš visuomenę ir apnuogintas, iš jo galima išsityčioti, galima pakenkti jo karjerai, šeimai ir t.t.

Didelių baimių dėl to lyg ir galėjome neturėti, nes pagal įstatymą, pabaigus operatyvinį tyrimą, jei operatyvinė informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turėtų būti sunaikinama. Atrodo ir viskas. Tyliai ramiai tyrė. Tyliai ramiai sunaikino.

Tačiau šiomis dienomis beveik trijų dešimčių Seimo narių grupė užregistravo įstatymo pataisas. Pagal jas, pabaigus operatyvinį tyrimą, kurio metu buvo renkama informacija apie privatų asmens gyvenimą, jei tokia informacija apie operatyvinės veiklos objektą nepasitvirtino, per 1 mėnesį operatyvinės veiklos objektui pranešama apie atliktą jo atžvilgiu operatyvinį tyrimą. Toks asmuo ne tik sužinos, kad buvo tiriama jo veikla. Pareigūnai taip pat privalomai nurodytų, kad toks asmuo turi teisę per 1 mėnesį susipažinti su apie privatų gyvenimą surinkta informacija, o apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija per 3 mėnesius turi būti sunaikinama.

Man kilo įvairių minčių. Pvz., ką ir kaip su apie juos surinkta informacija darys tie žmonės, dėl kurių veiklos buvo vykdomas operatyvinis tyrimas? Man asmeniškai, jei būtų tokie tyrimai mano atžvilgiu, net ir nesinori žinoti, kas ir ko ten ieškojo.

Bet įsivaizduokime tokią situaciją: gaunama informacija apie kokio aukšto pareigūno ar kito veikėjo „neteisingą” veiklą. Atliekami operatyviniai veiksmai. Na nepavyksta surinkti jokių įrodymų. Tokiu atveju sunaikinama informacija ir tiek. Žinoma, gali būti įtarimų, kad kažkas gali būti nesunaikinima ir dedama „į kažkieno stalčius”. Bet kas pasikeis, jei toks asmuo gaus informaciją apie jo atžvilgiu atliktą tyrimą ir surinktą privačią informaciją? Negi jis sužinos kažką daugiau, negu žinojo pats apie save iki tol? Abejoju. Bet jei jis iš tiesų užsiima negerais dalykais, tik pareigūnams nepavyksta surinkti įrodymų, tai gavęs tokius duomenis gal ir gali (ne)žymiai pakoreguoti savo „privatų” gyvenimą? O ką tada galima sužinoti operatyvininkams?

Todėl neduoda man ramybės vienas klausimas – ką išloš ir ko neteks visuomenė priėmus tokias pataisas?

Kaip skelbia naujienų agentūra BNS ir juos cituojantis naujienų portalas Alfa.lt, pataisų iniciatoriai jų būtinumą argumentuoja tuo, jog asmuo neturi galimybės patikrinti slaptų procesinių prievartos priemonių taikymo pagrįstumo, teisėtumo ir apimties, o jeigu jomis ir buvo padaryta žala ar pažeistos teisės, neturi galimybės kreiptis teisminės gynybos vien todėl, kad neturi teisės susipažinti su slapta surinkta informacija apie jo privatų gyvenimą. Argumentas logiškas. Ir žinome juk ne vieną atvejį, kai konkretūs žmonės jautėsi nukentėję, nes apie juos buvo surinkta „kažkokia operatyvinė informacija” (liaudiškai, kompromatas), kuri neleisdavo jiems siekti kokių nors tikslų. Tai lyg ir stiprus arguumentas. Bet ar tikrai tai susiję su sisteminėmis problemomis, o ne su galimais piktnaudžiavimais konkrečioje situacijoje? Galų gale, ar net ir žinodomas apie save surinktą informaciją-kompromatą tas asmuo galėtų išsklaidyti abejones dėl savo privačios veiklos (ne)švarumo?

Norisi tikėtis dar tvirtesnių ir rimtų argumentų bei diskusijų dėl tokių pakeitimų būtinumo. Tikrai nesu šalininkas, kad būtų nuolat, nežinia kokių tikslų vedini ir kieno iniciatyva sekami žurnalistai ar kiti asmenys. Bet pataisų būtinumas manęs kol kas neįtikina.