Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis viešai pareiškė: „Politikai negali būti eliminuoti iš „viešųjų asmenų“ sąvokos“. Normalioje demokratinėje šalyje ministrams tokio elementoriaus nereikėtų nei sau, nei kitiems aiškinti ir priminti. Bet Lietuvoje reikia, nes…
Yra tokia Lietuvoje Kultūros ministerija. Kas nežino, tai ši institucija netgi yra Vyriausybės įgaliota institucija visuomenės informavimo srityje. Tai šiai ministerijai viešosios informacijos rengėjai kasmet siunčia duomenis apie tai, kas yra tikrieji žiniasklaidos priemonių savininkai. Tai ši ministerija teikia įstatymų ir kitus pasiūlymus dėl žiniasklaidos veiklos. Norėtųsi tikėti, kad tokius pasiūlymus teikia dėl veiklos tobulinimo. Deja, negaliu tuo tikėti.
Štai vakar Seimo pirmininkė Irena Degutienė bei du jos pavaduotojai Raimondas Šukys ir Česlovas Juršėnas, susikvietė daugybę žiniasklaidos organizacijų atstovų, Vyriausybės ir Kultūros ministerijos atstovus. Toks susitikimas buvo būtinas, nes jau tapo nebeaišku, kodėl Vyriausybė „stumia” naują Visuomenės informavimo įstatymo redakciją žaibo greičiu ir verčia Seimą priimti tokį įstatymą ypatingos skubos tvarka. Žmonių kalba tai reiškia, kad įstatymą norima priimti be jokių mažų ar didelių diskusijų, aptarimų, svarstymų ir pan. O ką čia svarstyti, jei minsiterijos atstovas, kuris dar ir vadovavo įstatymo rengimui sukurtai darbo grupei, nuoširdžiai (?) tiki ir kitus tikina, kad tai iš esmės geras įstatymas.
Ir net tada, kai specialistai rodo akivaizdžias įstatymo klaidas ir broką, kurie gali grėsti demokratinių principų sulaužymu, bandoma pirštu baksnoti į kažkokius raštus, neva pateisinančius brokuotą įstatymo projektą.
Keisčiausia, kad dėl tokio Kultūros ministerijos suburtų „specialistų” darbo gruopės broko turi teisintis ir aiškintis Vidaus reikalų ministerijos vadovai, Seimo vadovai. Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius viešai net prakalba apie Vyriausybės tam tikrą atsiribojimą nuo įstatymo prjekto. Maža to, vidaus reikalų ministras ne tik aiškinasi, bet ir neigia kitos ministerijos atstovų teiginius. Štai ką rašo vidaus reikalų ministras:
„<...> spaudoje išplatinta žinia apie Kultūros ministerijos atstovo interpretacijas neva Vidaus reikalų ministerija pasiūlė iš viešųjų asmenų sąrašo išbraukti politikus, neatitinka tikrovės.”
Anot ministro R. Palaičio, Vidaus reikalų ministerija Kultūros ministerijai siūlė tik patikslinti „viešųjų asmenų“ apibrėžimą, o ne išbraukti iš jos politikus“. Ministerija tvirtina, kad patikslinti „viešųjų asmenų“ sąvoką reikalinga dėl to, kad viena iš šios sąvokos sudedamųjų dalių nurodoma „valstybės ar savivaldybės pareigūnas“, kuri nėra apibrėžta jokiuose kituose teisės aktuose. Todėl nepatikslinus pastarosios sąvokos, neaišku, kas sudaro „viešasis asmuo“ apibrėžimą.
Toks Vidaus reikalų ministerijos paaiškinimas atrodo visiškai logiškas ir teisingas. Bet kas trukdė Kultūros ministerijai taip ir padaryti? Šis klausimas kyla ne tik man. jis kilo ir ministrui R. Palaičiui:
„Kodėl darbo grupė nuėjo lengviausiu keliu – ne tikslino „viešojo asmens“ sąvoką, o iš jos apibrėžimo tiesiog išbraukė valstybės politikus – gali atsakyti tik patys įstatymo naujos redakcijos projekto rengėjai”.
Todėl dabar galime kelti viešai labai rimtą klausimą dėl Kultūros ministerijos darbuotojų kompetencijos. Tiksliau, ne tik dėl specialistų, bet ir dėl ministro. Juk tai jis pasirašė minėtą įstatymo projektą, nunešė jį į Vyriausybės posėdį, įtikino savo kolegas ministrus skubiai pritarti jo atneštam įstatymo projektui ir teikti jį Seimui. Už tokio lygio „klaidas” turi atsakyti ne tik eiliniai valstybės tarnautojai. Turime kelti ir politinės atskomybės klausimą. Nes jei tai nebus padaryta ir nebus pareikalauta jokios atsakomybės, galime ir turime teisę įtarti, jog nei ministrų kabinetas, nei Seimas nebuvo suklaidinti ar apgauti. Toks skubotas ir už uždarų durų gimęs siūlymas galėjo būti ir gudriai sugalvota akcija prieš visuomenę norint atimti iš jos teisę žinoti tiesą apie politikų veiklą.
Ir jei tikrai Vidaus reikalų ministerija valstybės politikų nelaikyti viešaisiais asmenimis nesiūlė ir neketina tokiam darbo grupės siūlymui pritarti (taip tvirtina ministras R. Palaitis), tai kaip pasiteisins ir ką visuomenei pasakys kultūros ministras? Ne tik ministrui R. Palaičiui apmaudu, kad įstatymo projekto rengėjai Vidaus reikalų ministerijos pastabas interpretuoja savaip, o kaltę už absurdišką rezultatą suverčia šiai ministerijai. Apmaudu turi būti visiems lietuviams, jei aukščiausioje valdžioje vis dar bijoma prisiimti atsakomybę už savo darbą. Tiksliau, už savo blogą darbą. Girtis valdžia už mokesčių mokėtojų pinigus jau seniai išmoko.