Vaikai – mūsų ateitis
Maždaug prieš mėnesį viename savo komentare kėliau klausimą, kodėl taip sunku įsivaikinti Lietuvoje? Tuomet labai aiškiai nurodžiau, mano nuomone, pagrindinę priežastį – biurokratizmas. Dabar gavau ir patvirtinimą – tai tiesa ir toks biurokratzimas yra sąmoningai sukurtas.
Kaip žinia, kad jei norite įvaikinti savo sutuoktinio vaiką, gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai turite pateikti daugybę dokumentų, nors tokių dokumentų niekas niekada neprašo, jei Jūs auginate ir auklėjate neįvaikintą savo sutuoktinio vaiką. Tai lyg ir reiškia, kad kol nenorite auginamo vaiko įvaikinti – niekam Jūs labai ir nerūpite.
Sutuoktinio vaiko įvaikinimui reikia pateikti šiuos dokumentus:
– prašymą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo;
– paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
– santuokos liudijimo kopiją;
– sutuoktinio, kurio vaiką norima įvaikinti, rašytinį sutikimą įvaikinti;
– vaiko tėvo ar motinos, kuri yra vaiko biologinis tėvas ar motina, mirties liudijimo kopiją;
– įvaikinamo vaiko gimimo liudijimo kopiją;
– nustatytos formos (046/a) savo sveikatos pažymėjimą ir įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą;
– pažymėjimą apie šeimos sudėtį;
– dokumentą apie gaunamas pajamas.
Tai, kas surašyta, mano nuomone, kvepia dirbtiniu biurokratizmu, o ne valstybės deklaruojamu realiu rūpesčiu vaiku. Visų pirma, man dideles dvejones kelia valdžios „rūpestis” įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą prieš įvaikinimą? Jei vaikas sveikas – ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Įvaikintojui reikia preeiti dar sudėtingesnę medicininę apžiūrą. Panašiai vargsta perigūnais norintys tapti asmenys.
Galų gale, reikalaujama daugybė kitųpažymų, iš kurių viena – pažyma apie šeimos sudėtį. Tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet kodėl registru negali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka lėkti su mašina, rasti kur nors vietą tai mašinai (jei ją turi), gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo (jei neišleidžia, tenka imti atostogas) ir dar sumokėti nuo 10 iki 20 litų vien už šią pažymą. O tokių pažymų – ne viena.
Taip jau gaunasi, kad norint įsivaikinti net sutuoktinio vaiką, kuris nebeturi biologinio tėvo, reikia turėti bent keletą dalykų – daug laisvo laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės.
Todėl dabar jau pradedu galvoti, kad gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės “žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku garantuotai pasirūpinsi? Prieš mėnesį taip liūdnai juokavau. Bet taip pajuokavęs nutariau pasitikrinti savo nuomonę užduodamas rūpimus klausimus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Juolab, kad vasario pradžioje ši tarnyba viešai pasigyrė, kad 2009 m. pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sutuoktinių vaikus įvaikino 2 moterys (net ar tik? – D.R.). Tarnyba parašė, jog „įprasta, kad vaikus iš pirmos santuokos ar vienišų mamų atžalas įvaikina būtent sutuoktiniai vyrai, dažniausiai iki 30 metų”. Gaila, kad neparašė, kodėl tiek mažai moterų ryžosi tai daryti ir kodėl tik vyrai pabando įveikti tą biurokratinę mašiną.
Minėta tarnyba parašė ir dar vieną labai svarbų teiginį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jo pasirodymas niekaip nesusijęs su mano paviešintu komentaru ir nuomone apie pernelyg didelį ir beprasmį įvaikinimo biurokratizmą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė:
„Šiandien pasigirsta nuomonių, kad sutuoktinio vaiko įvaikinimas yra tik formali procedūra ir iš būsimojo įtėvio (įmotės), tos pačios šeimos nario, neturėtų būti reikalaujama sveikatos pažymos, kitų dokumentų, kurie esą nelabai reikalingi ir nieko nekeičiantys”
Taigi, norėdamas įsitikinti, kad ponia Tarvydienė yra teisingesnė nei aš, nusiunčiau anksčiau keltus mano klausimus šiai tarnybai ir gavau Danutės Krell (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyresnioji specialistė) atsakymus. Kadangi tekstas pakankamai rišlus, pateikiu visą atsakymą viešai.
Neturintiems laiko skaityti viso teksto, išskirsiu tik esminius, mano galva, sakinius ir prie jų dar pridėsiu savo komentarus:
„Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pati galėtų gauti pažymas apie asmens gyvenamąsias patalpas ir kitus dokumentus, reikalingus asmeniui, norinčiam įvaikinti.”
D.R.: Kodėl to nėra numatyta įstatymuose ir kodėl to nesiūlo minėta įvaikinimo tarnyba? Kodėl ji nenori palengvinti žmonių dalios? Gal patys tingi dirbti ir susirinkti duomenis iš prieinamų registrų?
„Pats asmuo turi pateikti ir Registrų centro pažymą apie gyvenamąsias patalpas, nes ji parodo, kur gyvens vaikas, kaip bus juo rūpinamasi ir pan. Pats asmuo pateikia pažymą, nes jis gali turėti ir kitokio nekilnojamo turto, apie kurį įvaikinimo atveju informacijos pateikti nereikia.”
D.R.: Jei vaikui reikia tik gyvenamųjų patalpų (buto, namo ar pan.), tai apie tai yra visi duomenys regiostrų centre, kurio duomenų baze ir gali pasinaudoti tarnyba. Tad kurių galų reikalinga informacija tai tarnybai apie kitą nekilnojamąjį turtą, kurio duomenų įvaikinimo atveju pateikti nereikia?
„Mes neturime duomenų, kiek vaikų auga šeimose, kuriose jų tėvai ar motinos nėra biologiniai. O jei yra duomenų, kad vaikas patiria žalą šeimoje, kiekvieno iš mūsų pareiga apie tai pranešti atitinkamoms tarnyboms.”
D.R. Tad jei neturi duomenų apie įvaikinamojo šeimoje vaiko patiriamą žąlą, tai kam papildomai tikrina šiuos duomenis įvaikinimo metu? Negi tai tampa „svarbu” tik trumpuoju įvaikinimo procedūrų laikotarpiu?
„Juk įvaikinimas yra neatšaukiamas, jis – ne santuoka, kurią, jei ji nesėkminga, galima nutraukti. Tad žmogus, ruošdamas dokumentus įvaikinimui, turi galimybę dar kartą apmąstyti ateities įsipareigojimus, prisiimamą atsakomybę visam gyvenimui”.
D.R.: Manau, kad praeidamas didelį biurokratizmą žmogus mažai turi laiko galvoti apie savo prisiimamą atsakomybę už vaiką. Paprastai galvojama apie tai prieš tokia procedūras. Bent jau aš nuolat galvojau tik apie tuos biurokratus, kurie sugalvojo tas sunkias procedūras. Nuolat pykau už mano gaišinamą laiką, kai medikai paskirtu laiku nepriima ir verčia laukti papildomai. O tada dar pyksti, kad turi leisti pinigus biurokratų procedūroms, o ne skirti tuos pinigėlius savo vaikams.
„O kas dėl įvaikinimo, tai, ko gero, svarbiausias ir esminis dalykas yra pats žmogaus pasiryžimas įvaikinti. Dokumentų surinkimas ir pateikimas, kaip ir daugeliu mūsų gyvenimo atvejų, tėra viena iš siekio įgyvendinimo sudedamųjų dalių. Beje, išlaidos, reikalingos gaunant dokumentus, norinčioms įvaikinti šeimoms tikrai nėra didelės.”
D.R.: Na jei jau biurokratizmas neišvengiamas, tai norisi paklausti, kam ir dėl ko yra deklaruojama e-valdžia? Juk prisipirkusi brangių kompiuterių ta valdžia turėtų naudotis jais ir bent jau kitų valdžios kontorų turimą informaciją apie įvaikintoją galėtų pasiimti pati tuo pačiu elektroniniu būdu. Negi įvaikintojas turi bėgiodamas dar ir filosofuoti apie prisiimamą atsakomybę? Beje, jei biurokratams išlaidos atrodo nedidelės, tegul pabando suskaičiuoti visą sugaištą laiką ir dar mokamus pinigėlius už pažymas, medicininius tyrimus, adatas, kolbas, pažymas ir automobilio kurą, mokamas stovėjimo aikšteles ir pan.
Visgi nuoširdžiai turiu pripažinti, kad iš įvaikinimu besirūpinančios valdžios institucijos be minėtų atsakymų gavau dar ir labai intriguojančios informacijos. Mane tarnyba patikino, kad „šiuo metu parengti ir pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimai”. Įdomu, kokia jų esmė – sumažinti ar dar labiau padidinti biurokratizmą norintiems įsivaikinti? Tikrai pasidomėsiu tomis pataisomis. Ir parašysiu apie jas.
Negaliu atsakyt už visus kolegas. Aš patikrinu, kai į mane kreipiasi, testuoju, siunčiu pas psichologą jis patikrina ir tada išduodu pažymą arba ne.
Kolega, giminaitis, tu- bet kas, kas susidūrė su tokiu dalyku kaip medicininės paslapties išviešinimas- privalo kreiptis į teismą, gydys, nepergyvenkit ir gerai gydys. O tas kuris nusikalto- atsakys. NEreikia bijoti nei gasių, nei kad negydys. Taip tikrai nebus. Jei jis pildydamas savo kortelės lapą pirmąjį nepamiršo nurodyt ką apie jo ligą informuot ko ne- laimės. Pakaks kreipimosi net ne įteismą o gydytojų etikos komisiją. Ne vienintelis toks atvejis. Tikrai.
Aušra, jau pasikartosiu. Tikrai suprantu apie ką kalba. Pirma, techniškai tai puikiausiai realizuojama taip, kad būtų gaunami tik minimalūs duomenys be jokių F ir be jokio diagnozių sąrašo (‘tinka’ arba ‘pažyma elektroniniu būdu neišduodama’).
Tiesiog kartais bijoma perėjimo prie kompiuterinių registrų nelabai suvokiant techninių galimybių.
O dėl sveikatos tikrinimo – tai juk jos ir netikrino. Tik dėjo štampukus pagal įrašus kompe. Beje, žinau atvejį, kai įsivaikino alkoholikė. Viskas labai paprasta: jos tiesiog nesimatė jokiuose „juoduose” registruose, į kursus ji ištaikydavo ateiti nepagėrusi [kartu su ja lankiau]. O apskritai pradėjo gerti, nes negalėjo susilaukti vaikų ir apėmė depresija. Socialine prasme jos šeima buvo tvarkinga.
Kas link konfidencialumo – kompiuteris man patikimiau skamba 😉 Mano giminaitis susirgo sunkia liga ir prieš kelias savaites kreipėsi į vieną geriausių specialistų Lietuvoje. Pradėjo gydytis. O gydytojas po savaitės paskambino į jo darbovietę (nes ten turėjo pažįstamų) ir papasakojo administracijai. Grįžta žmogusį darbą, o visi bendradarbiai ir plepa. Na ir ką siūlai? Kreiptis į teismą? Ir kas po to gydys? Liga per daug rimta, kad žmogus išdrįstų aiškintis su gydytojais dėl etinių klausimų bent jau kol nekilo klausimų dėl medicininės kompetencijos. Juolab kai prieš tai bendravo su akivaizdžiai nekompetetingais gydytojais.
Ne, dėl to, kad reikėjo 🙂 Dabar laukiu sprendimo…
čia tipo, kad man ramiau būtų:D
Aušra, nuėjau jau tų visų pažymų 🙂
Dainiau, manęs įtikinėt ir nereikėjo- aš viskuo tikiu, tikiu kad taip gerai, kad palengvina, kad padeda. Viskas tvarkoj. Aš gi nesiginčyju. Bet dėl sveikatos pažymų – niekada nesutiksiu. Ypač psichiatro. Rita, ligonis atėjęs pažymos ir esantis įskaitoj, pagal F koduotes, kurios man daug sako, o kitiems – nieko, aš matydama atitinkamą skaičių derinį tos pažymos ir neišduodiu. Jis niekada ir negalės įsivaikinti. Viskas. Ir jokie kiti žmonės nesužinos nei kurioj vietoj jis užlūžo, nei kuo jis serga dar. Tuo tai ir baigsis. O tas pažymas, kurias jie užsisakė ir gavo e būdu, na ką dabar – turės išmesti ir tiek. Ir gausis tas pats biurokratizmas, tik kitoj vietoj- ne žmgus o vadininkas bus apsivertęs bereikalingu darbu, vietoj tuo- kad užsiimtų naudingu darbu. Suprantat, mes ligonį išrašę iš stacionaro apylinkės psichiatrui išrašą su tokiu specialiu anspaudu siunčiam, apylinkės terapeutas nežino, neinformuojamas apie jo psichikos sveikatą- tai paslaptis- o jūs tauškiat kad kažkas ir kažkių tarnybų gali pažiūrėt. X-failus pasakojat. Matyt nelabai suprantat apie ką. Rita, tarkim tavo diedukas serga kokia demensijos forma serga- turi poreikį kad apie tai tavo darbovietė taukštų. Visi aptarinėtų? Arba apie tai jog tu turi hemarojų? Norisi? Manau nelabai. O apie tai jog lankeisi pas psichitrą- maža ko nri kad visi žinotų? Pacientas dažniausia nežino savo diagnozės o kokia ten Tarvydinė informuota apie tai. Ir jums normalu. Kažin kas jums dar įdomu. Vieno nepamirškit, kad jau prie kur prieina įstaigos vadovas, prie to neretai prieina ir valytoja apie kaimynus viską sužinot panra- kas atsakingas? Ne, nieko nebus- sveikatos pažymų prašom individualia tvarka žingsniuoti. Nes dar yra toks dalykas-tai kad vakar nesirgot- nereiškia jg sveiki esat ir šiandien.
Aušra, tikiuosi Rita tave įtikino? 🙂 Man buvo sunkiau tai padaryti … Bet esmė teisinga – juk techninės galimybės yra labai didelės. Juk taip jau dirbama kitose tarnybose ne vienerisu metus.
Aušra, tikrai neturiu omeny „atviro” priėjimo prie medicinos paslapčių. Tiesiog techniškai slaptumas tikrai yra realizuojamas. Tikrai įmanoma kontrolė, kad VTAT darbuotojas negalėtų sužinoti bet kurio asmens sveikatos būklės, o tik tų, kurie pvz. įtraukti į kandidatų į įtėvius eilę ir pasirašė sutikimą, kad jų duomenis surinktų automatiškai. Galiausiai ir atsakymai neprivalo būti išsamūs. Juk viso labo deda „štampuką”. Tad ir atsakymas gali būti „tinka” arba „asmeniui būtina atvykti pačiam”.
Be to kas link konfidencialumo – VTAT darbuotojams jo privalu laikytis ne mažiau nei medikams. Juk įvaikinimas Lietuvoje įslaptintas.
Aušra, pradėkime nuo keleto pažymų – Sodros duomenys apie pajamas, Regiztrų centro duomenys apie nekilnojamąjį turtą, Gyventojų registro duomenys apie šeimos padėtį.
Rita, ne dėl sveikatos pažymos, tai jokių atvirų elektroninių priėjimų niekam. Griežtai ir ypač tai, kas liečia psichinę sveikatą. Čia yra labai rimti dalykai ir jie privalo būti saugomi. Čia jau sueiname į meicinines palaptis. Daug dalykų. Viena yra registrai ir kita yra medicina. aš tau, kaip tos srities specialistė sakau. Tai būtų katastrofa.
Rita, aš žinau, kad tema ne apie tai bet tai irgi dalinai susiję.
Rita, tu surašei tai, ką ir bandžiau pasakyti. O tema man tapo aktuali tik tada, kai pats tai pabandžiau pereiti. Kažkada, turiu prisipažinti, kai kažkas į mane kreipėsi dėl tokios problemos, manaiu, kad menka čia bėda. gaila, kad tik dabar supratau.
Aušra 🙂 Pamėginsiu aš atsakyti ką pakeis. Atsakymas „dar negavome” būtų tik tokiu atveju, jei užklausimą turėtų vykdyti žmogus. Jei duomenys imami iš elektroninių registrų – tuomet duomenys matomi iš karto. O reikalingi duomenys įvaikinimo atveju tikrai yra gana standartizuoti ir gali būti gaunami automatiškai. Ir tuomet kaip tik nebebūtų pasiteisinimo, kad negavo.
O prasmė yra. Juk čia laiką gaištu ne tik aš, bet tie, kurie stovi už manęs eilėje, ir tie kurie suvedę asmens kodą į kompiuterį, pasižiūri rezultatą ir deda štampuką, kad nesergu šizofrenija ar neesu narkomanė ir buhalterė, kuri išduoda pažymą apie atlyginimą ir kiekvienas kitas, kuris išduoda kokią nors pažymą. Greičiausiai jie tokias pažymas išduoda ne tik norintiems įvaikinti, bet ir kitais atvejais kai to reikalaujama… Kiek daug žmonių dirba visiškai beprasmišką darbą (bent jau ši dalis tikrai tokia yra) ir gauna atlyginimą už beprasmiškai praleistą laiką…
Kodėl dėl įvaikinimo? O kodėl ne? Nesigilinau, bet spėju, kad Dainius iškėlė šį klausimą, nes jis aktualus jam ar kam nors iš jo artimųjų. Gal būt pavyks pralaužti ledus čia, o kitas gal bandys tuos ledus pralaužti kažkur kitur, kur jį beprasmiškai siuntinėja. Tai tiesiog žingsnis, kad gyvenimas taptų modernesnis ir šviesesnis.
P.s. Dėl korupcijos sutinku. Prisidedu prie daugelio Aušros išsakytų minčių. Tiesiog manau, kad šiuo atveju tai ne visai ta tema, kuria diskutuojama.
Dainiau, kad taip tavo žodžiai seimūnams į ausį:)
Manau, kad viskas bus gerai – pristatai prašymą įstaigai, jie turi terminą – savaitę ar kiek, kad be jokų užklausų patys prisijungtų prie duomenų bazės ir sužiūrėtų registruose tavo duomenis. Tada jau dar tegul ką nori daro, kad gautum tą išvadą. O tada jau keliauji į teismą.
Rita, aš nepykstu. Viskas tvarkoj.Panaši į piktą?
Dainiau, o ką tavo supratimu pakeis/nepakes tai kad pažymas susirinks tarnybos? Nežinai atsakymo- galiu pasakyt.Įvaikinimo klausimas toiu atveju užsitęs iki begalybės. Terminas taps neribotu, ir tau visada galės pasakyt- dar negavom atsakymo. Rita, jei pati ėjai per įvaikinimo procedūras ir laiko trukmę maždaug žinai kiek laiko keliauja viena pažyma iš vienos įstaigos į kitą net ir elektroniniu būdu.
Jei pas mus būtų mažesnė korupcija, ir viskas judėtų kiek greitesniais tempais- pritarčiau- dabar niekaip pritarti negaliu.
Rita, ačiū už palaikymą 🙂 Juk aš irgi sutinku, kad tegul valstybė tikrina ir užtirkina. Bet… Pažymos nieko negerantuoja. Juolab, kad jas gali patys ir paiismti. Svarbu žirėti socialinį klimatą ir pan.
Aušra, nepyk, bet manau mintys, kad patys turi susirinkti dokumentus, kuriuos kitos įstaigos ir taip turi ir kurie yra registruose – žignsnis atgal į viduramžius. Arba visiškas psichologijos nesuvokimas, jei manoma, kad galimybė tris dienas skirti biurokratijai nors kažką rodo arba nerodo apie asmens (šeimos) brandumą auginti įsivaikintą vaiką. Sutinku, kad reikia giliau žiūrėti, nes įsivaikinus būna visko, bet žiūrėti pro kitus vartus. Biurokratija čia ne prie ko tik visų laiko ir pinigų gaišimas. P.s. Aš pati visa tai perėjau prieš kelis metus.
tai ir reikia pakeitimų ne įvaikinimo klausimuose, jei tik yra ką įvaikinti- procesas greitas. Reikia iš esmės pakeisti Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbą, r greičiausia nemažai darbuotojų. Mano jauniausias vaikas gal ir šiandien būtų vaikų namuose, globos namuose, jei aš pati nedaryčiau šiandien to- ką privalo daryti VTAT darbuotojos. aliu surašyt smulkiai kaip ieškojau motinos per pusę Lietuvos, kol galų gale radau Italijoj, kol galų gale išsiaiškinom kur tas tėvas, kol nustatėm tėvystę, visa tai aš ir apsimokėjau, kol sulauksm teismo dar praeis laiko ir mano dar vienas įvaikis gyvena globos namuose jau pusantrų metų ir laukia. O laukia todėl, kad nugi jo dokumentai netveringi jam negalima steigti net laikinosios globos. Galiu jį lankyti( tą irdarau) ir pasiimti savaitgaliais ir švenčių dienomis. Viskas- visais kitais atvejais jis ten. Ir kai reikia trijų su pusę metų vaiką atiduoti atgal, nenoriu plėstis ką išgyvena m mes visi, visa mano šeima. Mano žmogus ir artyn tų namų pirmadienį neina- jam sunku, o aš moteris, nu ta viską galiu:). Tai va balandžio vidury bus teismas, ir bus įsteigta globa. Tai dar tik globa, o iki įvaikinim kelias tolimas. Ir jei manai, kad VTAT padeda- klįsti, jie kaip gali taip pagalius į ratus ir kaišioja. Ne mes vieni toie išprotėję- kuo daugiau vaikų turėti, dar yra ne vienas tokius kelius einantys- visi susiduriam su tuo pačiu. Kaip tau pasakyti ,Dainiau, kada visai nusigėrusį, nusibadžiusį patį paskutinį staiga nuprausia ir atveža į globos namus to vaiko parodyti ir įkalbinėja pasiimt pati VTAT vieno rajono vedėja tą vaiką. Nesvarbu, kad eims, nelankys, ir jam vienodai reikalas koks gaunasi- aplankytas, reiškia bent metus reikia laukti kol niekas neaplankys- tada jau galima steigti laikinąją globą, bet daug paprasčiau yra autobusą pijokų laiks nuo laiko iki globos namų pavėžėt- r viskas jokių dkumentų tvarkyt nereikia, vaikas yra lankomas, o tėvai žinote socialiai adaptujasi kaimo patvory. Tai va, kai tokį kelią praeini dėl to vaiko, būni kaip karą prieš Hitlerį laimėjęs, tas vaikas pasidaro nenusakomo brangumo(emocine prasme), jogs nuosavas jautaip labai pasilygiuot negali. Te kryžiaus keliai kuriuos praeini, kai tau taip labai žviegiančiai viduj yra vienu vardu vadinami VTAT. Kai jau viskas pasiekia Įvaikinimo tarnybą- tada jau kaip rojuj jautiesi.
Auųšra, man sako labai daug dar kitas dalykas – daug vaikų neturi šeimos. Ir neturės dar ilgai.
Ayušra – taigi pareigūnams nėra pretenzijų. Tik viena – mažinkite biurokratizmą 🙂
dainiau, tu niekaip negali patikėti manim, kad jei valdžia nori pasirūpinti vaikais, tai ne pažymose esmė, o tai kad VTAT darbuotojai sąmoningai vilkina, užvilkina tuos dokumentų tvarkymo klausimus kurie yra reikalingi jg tas vaikas būtų įtraukiamas į įvaikinamų vaikų sąrašus. Jei tu kalbi apie vaiką- tai tu pirmiausia įvertink visai ne pažymas ir kiek žogus juos rinkdamas užtruks, o kiek vaikas praleidžia laiko valdiškose įstaigose kol sulaukia, jei sulaukia įtėvių. Ir šito darbo visiškai nedirba įvaikinimo tarnyba- šitai dirba VTAT. Pažymas surinkt nesunku- sunku sulaukti teismo- kartais reik laukt pusmečiais ir metais, kol galų gale VTAT darbuotojai teiksis kaip nors nunnešti bylą iki teismo, net jei įvaikinamas sutuoktinio vaikas. Va čia yra gyva bėda, iki kraujo įsiėdus visiems, kas su tuo susidūrė.
Tu niekaip nepriimi domėn, Dainiau, to- kad įsivaikinti norisi, reikia- tau. Ne valstybei, valstybė suteikia tau tą šansą, galimybę įstatymų numatyta tvarka, o visa kita yra tavo rūpestis, ir tai yra didelis rodikllis. Pagal tai irgi vyksta ir vertinimas ir atranka. Tu atėjai- parašei pareiškimą, ir darbuotojai su tam tikru gi pasiruošimu ir priėjimu prie problemos mato kaip tu to siekei. Jeipareiškimą parašei , o dokumentus surinkai tik per devynis mėnesius, nes vis nebuvo laiko, na tai jau ir rodiklis, kad tas įvaikinimas nėra tks svarbus, jog gali būti taip, kad tave skatina įsivakinti visai kiti tkslai. Jei tau teikia- tu turi daryti, o ne tarnyba kokia ji bebūtų.
Aš suprantu apie ką tu puikiai, bet aš tau sakau kaip yra vertinima , kodėl taip yra vertinama. Aš įvaikinimo sistemai, tvarkai kokia yra Lietuvoje, pritariu. Bet kokiu atveju mes dar neturim nė vieno nužudyto įvaikio, ar globotinio. Ar šiaip smurto atvejų prieš juos irgi neturim( aš apie globą šeimoje), tai kažką sako ar ne?
Pow, prašo nedaug, bet esmė kita – principas. jei valdžia neva nori pasirūpinti, kad vaikai augtųb šeimsoe, būtų įvaikinami ir pan, tai visų procedūrų esmė turi būti tokia, kad nesąžinigas žmogus ngalėtų apgauti, o sąžiningas nebūtų be reikalo apsuinkinamas. o dabar – atvirkščiai. pats pastebėjau, kaip relaiai galima apgauti visą ųią sistemą. jau nekalbu apie tai, kad jei suinteresuotas asmuo padirbs pažymas, tai viaks bsu apskritai ok. Turiu omenyje „ok”.
na keista, kai mokami milijonai(ar milijardai) už visokias e-valdžias, e-dokumentus, bet vis tiek galų gale prireikia popierių. Čia ne tik šiuo atveju, bet ir kitais…
nors šiuo atveju(įvaikinimas) nedaug ir teprašo 🙂
Ir ne apie medikus kalba, apie nekilnojamą turtą – būstą, šeimos padėtį, pajamas iš Sodros ir pan.
Aušra – sutiku su tavimi, kad nenumirsiu. bet prašau išgirsk vieną mintį – ne tingėjimas esmė. esmė, kad sąlygos leidžia negainioti žmonių bent dėl kai kurių pažymų. Štai kur esmė.
vat čia yra ne iš piršto laužta visa ta praktika. Užsienio šalyse, konkrečiai Norvegijoj vaikui gimus jo liudijimą- dokumentą atsiunčia paštu, o va įvaiinimo dokumentus reikia surinkti rankom, patiems, laukti eilės, laukti procedūrinį laiką. Ir niekas ten nesipiktina- kodėl negali patys. Tokia tvarka, toks įstatymas ir be pasvarstymų- įstatymą vykdo ir pagal jį elgiasi.
O jei tu pamatytum tas krūvas dokumentų, kokias ta įvaikinimo tarnyba pati surašo, kiek jie visko surenka teismui, tai tu nesipiktum taip labai, kad ir žmogui kažką padaryti reikia pačiam.
Žodžiu, jei tave domina kiek kokrečiai užima laiko tų popierių surinkimas- tai man užtruko tris dienas. Visur užsiregistravau telefonu, ir pagal paskrtą laiką nuėjau. Viskas. Visur įstaigose užtrukau ne igiau penkiolikos minučių- bendroj sumoj dvi valandas laiko. Paskui jau eilėje laukiau įvakio. Ir tu nori pasakyti- kad norėdamas įsivaikinti vaiką niekaip negali skirti tų trijų dienų, nu tai vaikui reikės daugiau ne trijų dienų, su juo irgi teks stovėti eilėse, laikyti ranką pas stomatologą,šimts kartų gali tekti atsiprašyti iiš darbo. askui žiūrėk tas vaikas prie kokio kiosko prisiplumpins alaus- tai tau ar ne tiek reikės laiko vaikštant po visokias įstaigas.Tai va, aš kaip jau rinkus pažymas, ir vėl rimtai ruošdamasi tas pažymas tam pačiam rinkti- jokios problemos nematau. Čia kažkas panašaus kaip kratelį pirkti ir į konsultacijas pas ginekologą vaikščiot- nei dagiau, nei mažiau. Mažiau bendai- čia trys dienos ir viskas.
Aušra, niekas nenori šizofrenijos. Bet įsiklausyk į esmę – pažymų iš registrų, kodėl negalima pasiimti patiems? Ir kokia čia problema dėl duomenyų apsaugos? jei būtų tokia tvarka: žmogus teikai prašymą, o jie remdamiesi tuo prašymu opasima duomenis. Jei kas nors ioš tarnybos piktnaudžiaus – galima irgi nubausti. Kur problema?
Dėl šizofrenijos. O tu vestum moterį šizofrenikę ir norėtum susilaukti su ja vaikų, jei iš anksto tai žinotum? Arba bent susilauti palikuonių, ar vis dėl to vengtum? O jei žinotum, kad jos motina/tėvas serga šia liga- neisidomėtum kaip gali būti?
Dėl auginimo ir auklėjimo – paprastai šeimos su psichikos ligniais sukurtos anksčiau ar vėliau išsiardo, ir vaikus auginti lieka sveikasis suaugęs šeimos narys. Būna visko, apribojama tėv valia, vaikai paimami į globos įstaigas- taip paprastai nebūna su psichikos ligoniais ir vaikais. Įvaikinimo tarnyba iš tiesų rūpinasi vaiku. Ką aš galiu pasakyti, va tos moterys kurios dirba dabar labai daug daro, daug daugiau nei įstatymas jas įpareigja daryti. Organizuoja ir seminarus, ir kursus ir vasaros stovyklas, ir lektorių p pasaulį ieško, keičiasi patirtim. Joms paskambint gali bet kada- visada patars išklausys.
Bet aš tik už tai, kad dokumentus susirinktų pats žmogus. Ir dėl duomenų apsaugos ir dėl daugelio dalykų. Ir dar, Dainiau, o juk yra gerai, kad kažkokia įstaiga dirba pagal įstatymus( kurius sukūrė ne ji) ir ų nesutinka pažeidinėti jokiu atveju.
Beje, Aušra – sutinku, kad įvaikinimas ir vaiko auginimas – dvi skirtingos planetos. ir dėl to gaila. nes jei įeimoje priismama atsakomybė ir vaikas auginamas bei auklėjamas – tai turi būti ir formiluozta. O ne atvirkščiai – formalizuoji ir tada vėl niekam labai jau ten ir neįdomu, ką tu darai. Kitaip tariant, man nepatinka ta formali planeta, kuri realiai nieko nepsrendžia. Štai todlė ir rašau.
Beje, dėl šizofrenijos. Jei jau įvaikinimas vyksta šeimoje, kurią teoriškai sukuria su šizofrenkžiku, tai mano klausimas toks – kodėl leidžiama auginti tokiai šeimai ir auklėti, o įvaikinti – ne? tai kuo rūpinamasi – formalumais ar vaiku?
Aušra, taigi aš subvokiu norą tikrinti žmogų. bet kodėltas žmogus gainiojamas? juk valstybiniuoseregistruose PATYS gali pasimti duomenis. tik dėl to.
Dainiau, jau rašiau ta tema, ir galiu pasakyti ką- arba tu nesupranti įvaikinimo prasmės ir esmės, arba tu tikrai kažko nesupranti labai rimtai. NĖra įvaikinimo procedūra pati savaime nei nelogiška, nei labia biurokratiška. Pabandyk pasidomėti kaip yra kitur, ir atrasi jog Lietuvoj tiesiog vieni niekai. Įvaikinimo tarnyba dirba tikrai gerai ir pagal įstatymus- kliūtis įvaikinimo klausimais yra kita tarnyba- VTAT. Ar tu bent suvki, kad tu kalbi apie bet kokiu atveju- svetimo vaiko įsivaikinimą. Kuriam tu būsi įsipareigojęs vsą gyvenimą, ir vaikas įstatymiškai bus įsipareigojęs tau. Jei tu šsiskirsi su ta moterim, kurios vaiką tu įsivaikinai- privalėsi mkėti jam alimentus, jį išlaikyti. Pasižiūrėk į statistiką – kiek skyrybų Lietuvoje. Kas iš t, kad vesi našlę- tai nieko nereškia. Gerai, jei jau biurokratinis dokumentų surinkimas atmuša norą įsivaikinti, tai toks tas ir noras. Vaikas, žmogus- jis ne koks formalumas. Dokumentus ir iš tiesų žmogus privalo susirinkti pats, ir sveikatą pasitikrinti irgi pats. Tu norėtum, kad mirus tavo žmonai tavo vaikus, va taip imtų ir įsivaikintų šizofrenija serganti moteris? O šito, kad ji serga tu gali ir nesužinoti- ji gali nuslėpti ligą, būti šiaip keistoka ir net pati to nežinoti ir t.t. tu, net jei labai ją mylėtum patikėtum savo vaikus? Netikiu. Lygiai kaip netikiu, kad norėtum jiems užkruati tavo sprendimų naštą.
Tai labai labai sudėtingi dalykai, ir jei tu pats asmeniškai to neišgyvenai, nepatyrei tu ir nesužinosi niekaip- kad čia biurokratizmas niekuo dėtas, kad praktiškai jo nėra. auginti, prižiūrėti sutuoktinio vaiką neįsivaikinus yra viena ir visai kita yra įsivaikinti. Tai skirtingos planetos.
O kad VTAT sąmoningai netvarko, nesutvarko dokumentų, ir globos namuose yra daugybė vaikų gaimų įvaikinti, bet visa tai yra vilkinama, užvilkinama iki pat pilnametystės vaiko daugeliu atveju- tai net labai paviršutiniškas tyrimas tai parodys. O jei giliau pakasti- dar ne tą rasti galima čia faktas.
O įvaikinimas ,Dainiau, yra ne žaidimas tikrai. Per daug didelis paviršutiniškumas gaunasi. Į tai reikia žiūrėti daug giliau.