Vyriausybė su džiaugsmu paskelbė, kad ji „sukvietė įvairių sričių ekspertus, mokslininkus, verslo, ekonomikos, politinių procesų analitikus į Valstybės pažangos tarybą, kuri padės sutelkti šalies visuomenę pažangos vizijos „Lietuva 2030“ kūrybai, įvardinti aiškius ir ilgalaikius Lietuvos raidos prioritetus”.
Tikslai labai gražūs. Bet kažkodėl valdžia nutarė, jog tokiai gražiai idėjai įgyvendinti jai iš esmės labiausiai reikalingi verslo ir (iš dalies) mokslo žmonės. Na o kultūros ir meno pasaulį ši Vyriausybė (beveik) pamiršo. Beveik pamiršo, nes toje taryboje yra tik vienas tikras meno srities atstovas. Jei kas netikite, pažiūrėkite. Atidžiai sugrupuoti žmones pagal sritis ir pasižiūrėti, kas gi yra šios valdžios numatomi lyderiai, kurie ir kurs šalies ateitį. Tai reiškia – mūsų ateitį.
Mokslas:
1. prof. dr. Alfredas Bumblauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas;
2. prof. habil. dr. Jonas Čičinskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tarybos narys;
3. dr. Ramūnas Vilpišauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius;
4. dr. Nerijus Pačėsa, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius;
5. dr. Ainė Ramonaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė;
6. Gintaras Vitkus SJ, Nacionalinės katalikiškųjų mokyklų asociacijos vadovas;
7. prof. habil. dr. Robertas Jucevičius, Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Strateginio valdymo katedros vedėjas, Verslo strategijos instituto direktorius.
Verslas:
1. prof. habil. dr. Viktoras Butkus, UAB „Fermentas“ valdybos pirmininkas ir tarptautinio holdingo „Fermentas International Inc.“ vykdomasis direktorius;
2. Robertas Dargis, UAB „Eika“ direktorius, Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos prezidentas;
3. dr. Vladas Lašas, Amerikos prekybos rūmų valdybos narys, UAB „Skubios siuntos“ generalinis direktorius;
4. Ilja Laurs, vienintelės lietuviško kapitalo įmonės, turinčios savo biurą JAV mokslo ir technologijų lopšyje, Silicio slėnyje, „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas;
5. Edgaras Leichteris, Žinių ekonomikos forumo direktorius;
6. Petras Masiulis, UAB „TELE 2“ generalinis direktorius;
7. Arminta Saladžienė, AB „NASDAQ OMX Vilnius“ prezidentė;
8. Antanas Zabulis, Ministro Pirmininko visuomeninis konsultantas informacinės visuomenės klausimais, UAB „Omnitel“ prezidentas.
Kultūra ir menas:
1. Oskaras Koršunovas, teatro režisierius.
Gerbiu visus šiuos žmonės. Visus. Ir noriu ar nenoriu, turiu tikėti, kad ir vienas lauke – karys. Todėl Oskarui Koršunovui teks nemenkai paplušėti ir parežisuoti šioje šaunioje kompanijoje, kad įrodytų – kultūra ir menas gali ir turi būti vienu šalies prioritetų.
Todėl nenoriu tikėti, kad toje pažanga besirūpinančioje Taryboje bus kalbama tik apie investicijas į pramonę, eksportą, būstų renovacijas, kabelių tiesimus, kompiuterių pardavimus ir pan. Nenoriu tikėti, bet panašu, jog taip gali nutikti.
Beje, Vyriausybė žada, kad bus sudaromos specialios teminės darbo grupės. Gerai, kad valdžia prisimimė, jog dar pernai Ministro Pirmininko tarnybos iniciatyva pradėtos organizuoti neformalios diskusijos ir keletą mėnesių jau veikia neformali Kūrybinės visuomenės darbo grupė. Įdomu, kokio kūrybiškumo tikimasi iš mūsų?
Edgarai, pataikei į 10. Tai, matyt, ir yra problema. Aut bene aut nihil. Ta mūsų valdžia remiasi politine valdžia, o dažniausiai – savo rėmėjams atidirba.
Pas mus Lietuvoje įsivyravo keista prioritetų nustatymo kultūra. Jei pažiūrėtume strateginius dokumentus, tai prioritetai seniai nustatyti. Jei pažiūrėtume įgyvendinimą – dažnai veiklos ne prioritetinėse srityse įgyvendinamos su daug didesniu entuziazmu (kad kultūra nuolat iškrenta – sutinku, bet čia atskira tema). Ir dažniausiai problema yra ta, kad prioritetų nustatymas suvokiamas „viskas arba nieko”. Iš tikrųjų prioritetai turėtų būti geriau finansuojami, bet tai nereiškia, kad kitos sritys turi būti visai užleistos ir jų atžvilgiu jokia politika nevykdoma. Nes kai taip padarai – įsijungia lobistinės jėgos, blokuoja prioritetus, prasideda antklodžių tampymai, energija naudojama ne kūrybai, o „kaip nugesinti prioritetų įgyvendinimą” ir dažniausiai tai pasiseka. Tada visi sėdi prie sudužusios geldos ir dejuoja. Gali būti ir kitaip – pvz. dabar esu Norvegijoje, kelias dienas klausiausi valdininkų pranešimų kaip jie nustato prioritetus ir finansuoja mokslo/verslo projektus. Yra strateginiai prioritetai, kurie iš esmės reiškia „aš politikas, aš taip NORIU” ir yra konkreti suma jiems įgyvendinti. Yra tematinės programos, kurios gimsta gryninantis iniciatyvoms „iš apačios” (universitetų, verslo klasterių) ir tokio tipo programoms nustatytas kitas finansavimo šaltinis ir kita suma. Ir yra bendros aplinkos formavimo programos, kurios iš dar vieno atskiro finansavimo šaltinio „trešia dirvą”, kad ateityje galėtų atsirasti ir kiti prioritetai pasitaikius palankiai progai. Ir dar koks skirtumas – nustačius prioritetus, jie nekeičiami bent 10 metų, kad spėtų pasimatyti rezultatas. Lietuvoje mėgstam keisti prioritetus kas 4 metus pagal rinkimus į Seimą.
Nea, netikiu. Nu nematautap mokslo ir verslo atstovų jokių sąlyčio taškų. Ir verslo atstvų tiesą pasakus nematau. IR tarp „verslo” atstovo ryšio neįžvelgiu.
Aušra, negi netiki, kad protingi vyrai ir keletas moterų susėdę negali nieko doro nuveikti pažangai? Aš visgi norėčiau tikėti, tik man kelia įtarimą galimas temų ratas ir prioritetų nustatymas.
tai kad jie čia vis po vieną, net jei ir sugrupuoti. Kažkodėl man tas darinys labai jau Krylovo pasakėčią primena, galiu aišku ir klysti.
Martybai, sutinku su tavimi, kad viskas negali būti prioritetas. bet tuo pačiu noriu pažymėti ir kitą dalyką – kai tik kas ors nepatenka prie prioritetų, dažnai tai pamirštama apskritai. nes tuomet visi dirba ir koncentruojasi tik prie tų prioritetų. Sudaromas kažkoks sąrašiukas, su juo visi vaikšto, pinigų gauna ir pan. O tie, ko nėra tame sąraše, dažniausiai išgirsta vieną atsakymą – tai ne prioritetas. Iš esmės tai lyg ir reiškia, kad tai yra nulis. Todėl tikrai sutinku, kog koncentracija į mokslą – gerai. Bet baisu, kad nebūtų pamiršti ir kiti labai svarbūs dalykai.
Nėra gerai, tačiau šitoks akivaizdus aptariamos tarybos orientavimas į mokslą/inovacijas bent jau leidžia tikėtis, kad nebus viskas prioritetais. Nes, kai prioritetai yra ir menas, ir inovacijos versle bei verslumas apskritai, ir mokslas, ir dar kažkas, tai prioritetų, galima sakyti, nėra.