Stebėdamas viešoje erdvėje pasitaikančius komentarus dėl žiniasklaidos bulvarėjimo, aptikau seniai mano (ir gal ne tik mano) pamirštą laišką. Tiksliau, dar 2001 metų spalio 8 dieną pasklebtą kreipimąsi į visus viešosios informacijos rengėjus dėl takoskyros tarp rimtosios ir “geltonosios” žiniasklaidos.
Šį kreipimąsi pasirašo Gintaras Songaila. Tai tas pats Gintaras Songaila, kuris 2001 metais vadovavo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, o šiuo tu jis jau dirba kaip politikas – Seimo narys.
ŽURNALISTŲ IR LEIDĖJŲ ETIKOS KOMISIJOS KREIPIMASIS
Stebėdama, kaip šalies žiniasklaidoje laikomasi profesinės etikos reikalavimų, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nustatė, kad kai kuriuose leidiniuose ir publikacijose sistemingai pažeidžiami Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso straipsniai (pvz.: 4,5,6,7,9, 27str.), susiję su objektyvumo, tikslumo ir bešališkumo reikalavimais viešosios informacijos rengėjams.
Atsižvelgdama į tai, kad kai kuriais kraštutiniais atvejais Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neturi techninės galimybės reaguoti į kiekvieną profesinės etikos kodekso pažeidimą, komisija kreipiasi į visus viešosios informacijos rengėjus, kviesdama susilaikyti nuo tokio pobūdžio leidinių, publikacijų ar laidų citavimo ir kitokio juose paskelbtos informacijos paskleidimo ar tiražavimo.
Nekritiškas “geltonosios spaudos” propagavimas ir suplakimas su žiniasklaida, kuri laikosi bent minimalių profesinės etikos reikalavimų, sudaro įspūdį apie atsakomybės stoką visoje šalies žiniasklaidoje ir kenkia informacijos laisvės principams.
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija neatmeta galimybės, kad ir “geltonoji žiniasklaida” (leidiniai, atskiros publikacijos ar laidos) neretai išviešina visuomenei aktualias problemas ir reiškinius. Tačiau netgi teisingi tikslai neturėtų pateisinti neteisingų priemonių. Be to, “geltonosios žiniasklaidos” standartai sudaro nesąžiningą konkurencinę aplinką rimtajai žiniasklaidai ir gali paskatinti kitus viešosios informacijos rengėjus nepaisyti profesinės etikos reikalavimų ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų. Deja, tokia tendencija yra visai reali, nes neretai tai yra lengvesnis kelias siekti pigaus populiarumo.
Komisija jau nutarė įspėti vieną leidinį, kad jis nutrauktų profesinės etikos požiūriu nepriimtiną praktiką, nes kitaip jis gali atsidurti už atsakingos žiniasklaidos ribų. Žurnalistų ir leidėjų komisija pasilieka sau teisę ateityje įvardinti konkrečius geltonosios žiniasklaidos reiškinius, o itin piktybiniais atvejais, kai esama psichologinio smurto elementų, pasinaudoti Visuomenės informavimo įstatymo komisijai suteiktu įgaliojimu spręsti ar tokia viešoji informacija nėra priskirtina smurtinei kategorijai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Gintaras Songaila
Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas
Nebūčiau šio laiško prisiminęs, jei ne vakarykštis žurnalistų ir leidėjų etikos sargų sprendimas dėl „Lietuvos žinių” priskyrimo neeetiškų leidinių grupei. Tačiau šio teksto esmė – atviras ir sąžiningas perspėjimas leidėjams. Deja, po tokio perspėjimo takoskyra tarp „geltonų” ir rimtų dienraščių ne tik nedidėjo, bet viskas įvyko atvirkščiai – sugeltonėjo daugelis vadintų rimtų leiidnių. Todėl vakarykštis etikos sargų sprendimas – tai tik kiek vėluojanti reakcija į tai, kas realiai vyko ir tebevyksta ne viename leidinyje.
Todėl keistokai pagalvojau, kad gal dabar reikia naujo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos kreipimosi? Arba bent jau prisiversti atnaujinti senąjį?
O pas mus yra ne geltonos spaudos? 🙂
Rusai sako: „A Ванька слушает – да ест”. Arabų patarlė panaši: „لا تَكَلَّمُ الْعَر َبيَّةَ الْإِنْكِليزيَّة” – šunys loja, karavanas eina :). Lietuviai, atrodo, neturi analogiškos patarlės, tik kreipiasi atvirais laiškais. Rašyk, blogiau nebus.
patyres advokatas sako jaunam:
„Jeigu nezinai atsakymo, neuzdavinek klausimo”.
Taigi siuo atveju pries sakant kazka reikia ivertinti situacija pilniau nei „tai yra neteisinga – reikia apie tai saukti”:
Kas jusu sauksma isgirs ?
Kokiu priemoniu gali imtis „apsauktasis” ?
Juk labai lengva apkaltinti saukli kokiais nors nebutais interesais.
O jeigu per daznai ar monotoniskai sauki – tai pavirsta i fonini triuksma.
Sigitai, tai siūlai patylėti? Vena mano kolegė, kuri jau gal ir pavargo dirbti sąžiningai, man pasakė – ir kas iš to, jei dirbame gerai ir padriai. Norėjua jai pasakyti taip, jog į dangų pateksi. Bet tuo metu to jumoro nebūtų supratusi. Kita vertus, tai nebuvo vien juokas. Tai gal iš tiesų tu siūlai niekam nieko nesakyti?
Dainiau, nereikia, tik nedarykit jokio kreipimosi. Nes pastebėjau, kad po kiekvieno tokio kreipimosi ta „žiniasklaida” tik geltonėja. Greitai taps oranžinė.