Tarp pasirašiusių šį atvirą laišką yra daug mano kolegų žurnalistų, daug kitų žinomų visuomenės atstovų. Pasirašiau ir aš. Visą pasirašiusiųjų sąrašą galima rasti žemiau esančiame pareiškimo tekste.
Viešas pareiškimas dėl smurto prieš vaikus
Viešas kreipimasis
Politikų deklaruojamos šeimos vertybės ir smurto prieš vaikus palaikymas – ar tai suderinama?
2010-04-07
Praeitą savaitę parlamentarai atmetė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis būtų uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus. Pagal projektą, smurtu prieš vaiką – žmogų, neturintį 18 metų, – laikomos visos fizinės, seksualinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės.
Pažeidžiamiausių piliečių neginanti valstybė
Akivaizdu, kad Lietuvos politikams, nebalsavusiems už smurto prieš vaikus draudimą, trūksta kompetencijos. Žmogaus teises ginančių tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų išmanymo stoka drauge su negebėjimu suvokti ugdymo esmės bei metodų kelia rimtą grėsmę Lietuvos, kaip demokratinės ir teisinės valstybės statusui. Vargu ar valstybė, kurios piliečiai neginami nuo smurto, gali būti laikoma visaverte tarptautinių organizacijų – Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Europos Tarybos – nare, nes pastarųjų organizacijų prioritetų tarpe – žmogaus teisių apsauga, ypatingai pažeidžiamų visuomenės grupių.
Smurtas nėra auklėjimo metodas
Kai kurių parlamentarų išsakyti argumentai, kad smurtavimo prieš vaikus draudimas esą tolygus auklėjimo draudimui rodo ugdymo esmės neišmanymą. Smurtas prieš asmenį yra smurtautojo agresijos demonstracija, kuri turi žalojantį poveikį aukos būklei, vaiko atveju – žaloja ir asmenybės vystymąsi. Akivaizdu, kad iš baimės auka tenkina smurtautojo reikalavimus – tačiau vadinti tai ugdymu ar auklėjimu tas pats, kaip skelbti galvos nukirtimą efektyviu dantų skausmo gydymo metodu.
Geriausias auklėjimas – asmeninis pavyzdys
Tėvų ar globėjų teisė ir pareiga tinkamai ugdyti mažuosius Lietuvos piliečius – auginti juos dorais, atsakingais ir savarankiškais žmonėmis. Geriausias ugdymo metodas – asmeninis pavyzdys, tad smurtą ir agresiją demonstruojantis asmuo iš esmės negali perteikti pagarbos kitam principo, juolab užauginti pozityvios ir kūrybiškos asmenybės.
Asmeninė smurto patirtis nepadeda
Atskirų politikų išsakyti argumentai, paremti asmenine smurtine patirtimi puikiai iliustruoja smurto aukos gelbėjimosi nuo skausmo mechanizmą – patirta prievarta integruojama ją pateisinant, daugeliui žinomo Stokholmo sindromo principu.
Smurtas – bejėgiškumo ar frustracijos išraiška
Pastebėtina, kad daugeliu atveju smurtas prieš vaikus yra tėvų bejėgiškumo išraiška – stokodami žinių kaip efektyviai auklėti vaiką jie išlieja savo destruktyvias emocijas. Kitais atvejais smurtas netgi nėra susijęs su vaiko elgesiu, vaikas tampa atpirkimo ožiu tėvams patiriant išorinį stresą – darbe ar kitur. Tad savo negebėjimo valdyti emocijų ir iš to kylančios agresijos teisinimas vadinant tai „auklėjimu“ yra klaidingas ir nepateisinamas.
Pareigos suvokiamos tik užtikrinant teises
Akivaizdu, kad neretai pasigirstantis argumentas, jog vaikai įgaus tiek teisių, kad pamirš pareigas, rodo ne ką kitą kaip baimę – baimę keistis, mokytis patiems ir būti atsakingiems už savo veiksmus. Mes nemušame į darbą vėluojančių pavaldinių ar mūsų netenkinantį įstatymą priėmusių parlamentarų, nes žinome, kad už tokius veiksmus neišvengiama baudžiamoji atsakomybė. Randame būtų išreikšti savo pasipiktinimą ir pritaikyti civilizuotas sankcijas. Tačiau savo vaikams norime taikyti dvigubus standartus? Tuomet ir neturėtume tikėtis, kad jie suvoks pareigos esmę, jei patys negalime tinkamai, civilizuotai ir adekvačiai atlikti savo pareigos gerbti savo vaikus ir ugdyti juos žmoniškai.
Prisidengiant vaikų interesais skriaudžiami jie patys
Didžiausią nerimą kelia, kad deklaratyviame lygmenyje daugelis Lietuvos politikų propaguoja šeimos apsaugą, tačiau pastarųjų metų politiniai sprendimai akivaizdžiai demonstruoja, kad prisidengiant vertybinėmis kategorijomis žalojama šeimos samprata, bloginama visų Lietuvos šeimų padėtis, manipuliuojant vienos pažeidžiamos grupės – vaikų – interesais diskriminuojamos kitos pažeidžiamos grupės, tuo tarpu vaikai – būsimieji Lietuvos politikai, pareigūnai ir piliečiai, lieka neapginti.
Šiuo metu baudžiamieji įstatymai neapima daugelio prieš vaikus taikomų smurto formų, nesukeliančių sunkių tiesioginių pasekmių, o kai kurios potencialiai taikytinos baudžiamosios normos stokoja apibrėžtumo, kad būtų galima jomis realiai naudotis ginant vaikus nuo smurto šeimoje. Maža to, jei smurtas nesukėlė sunkių sužalojimų ar gyvybės atėmimo, tai kaltinimas turi būti keliamas nukentėjusiojo iniciatyva, bet vaikas neturi procesinio subjektiškumo ir jam būtinai turi atstovauti jo teisėtas įstatyminis atstovas, kuris, remiantis statistiniais rodikliais, ir yra dažniausiai smurtautojas arba smurto bendrininkas.
Akivaizdu, kad šiuo atveju būtina lex specialis norma, kuri užtikrintų realią vaikų apsaugą nuo smurto, ir tinkamai papildytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas gali atlikti šią funkciją. Tačiau iki šiol jame neapibrėžtos smurto rūšys ir formos bei nenustatytas draudimas naudoti bet kokio pobūdžio smurtą vaikų atžvilgiu.
Reikalaujame, kad sutinkamai su LR Seimo Statuto normomis, skubos tvarka būtų priimtos įstatymo pataisos, apibrėžiančios fizinį, seksualinį, psichologinį smurtą bei draudžiančios bet kokio smurto prieš vaikus naudojimą.
Tegu tie kam tinka sis argumentas( jog toks formalus bausmių uždraudimas kelia grėsmę šeimos laisvei.)
paaiskina iki kokios ribos galima musti vaika seimoje (neturint teisiniu pasekmiu):
a) iki pirmo kraujo.
b) iki pirmo sulauzyto kaulo.
c) kokie sadistiniai budai yra pateisina „seimos laisve”?
Idomu kurie seimo nariai balsavo uz vaiku MORALINE apsauga per televizoriu ir
tuo paciu uz FIZINIO smurto toleravima seimoje ?
Ramune, tu parašei trumpai ir ašikiai, net geraiu nei aš [abandžiau sudėlioti saviomintis. Pritariu tau visu 100 procentų ir būtent tokią mintį bandžiau perduoti :-)Kita vertus, diskusijoe apie kiekvienos šeimos teisę auklėti savo vaikus savarankiškai dažnai naudojamas argumentas, jog toks formalus bausmių uždraudimas kelia grėsmę šeimos laisvei. Aišku, kad tokiu atveju svarnkiškumas suprantamas yra per siaurai.
Kai tevai nustato ribas, svarbus dar ir kriterijai. Normu ribos skirtingiems zmonems yra skirtingos. Todel vienuose namuose vienokios ribos vaikams, kituose – kitokios. Ribos musimui nereikia. Musti kita zmogu yra ne tiek zema, manyciau, kiek nehumaniska. Todel uzdrausti bet koki smurta pries vaikus yra didelis zingsnis i prieki. Jeigu pasvertume tokio istatymo zala ir nauda, naudos butu, mano manymu, daugiau. Todel kad gerbiantiems vaikus suaugusiems sis istatymas jokios gresmes nekelia. Taciau kenciantiems vaikams tai butu kelias i ramia vaikyste. jos nusipelne visi.
Dainiau, super 🙂
Jėgą prieš vaikus geriausiai naudoti tokiu būdu: paimti ir stipriai apkabinus palaikyti kol nusiramins.
Liutaurai, tavo mintis suprantama ir aš jai pritariu, kad vaikas visada turi suvokti, jog bet kokiam blogiui nugalėti yra stipresnė jėga. Tik ar tai būtinai smurtas? Manau, kad ne. Todėl jei atidžiai skaitei visą laiško tekstą, tai ten sudėliojami akcentai, kuriems iš esmės mes visi pritariame. bet kokios jėgos naudojimas – kraštutine priemonė ir nebūtinai efektyviausia.
pritarčiau Kęstučiui – normaliam žmogui savaime suprantama, jog MUŠTI bet kokį žmogų yra žema. tačiau simbolinis mušimas (kaip sutramdymo jėgos) panaudojimas yra ta „paskutinė priemonė” kuri turi būti auklėjimo veiksmų arsenale. kaip kad JT turi savo mėlynuosius šalmus, taip ir šeimoje turi būti priemonės, kurias galima būtų taikyti, jeigu vaikas nejaučia tėvų nustatytų ribų
Dainiau, surašei ir mano mintis 🙂 Įstatymas yra tik priemonė kalbėti ir pareiktši valią. O tada juodas darbas. Bet policija, kaimynai ir kt. turi reaguoti į blogas situacijas. Mat, dabar poliicja ar kiti reaguoja tik tada, kai jau lavonas būna. Jei tik primuštas, tai gal dar nieko. ne visada, žinoma. Bet dažnai.
Vis dėlto, „normaliose šeimose” (tokiose kaip mano ;), normalūs tėvai neterorizuoja savo vaikų. Taip – būna, kad sudroži plaštaka per sėdimąją, kai jau nei geras žodis nei pakeltas balsas nepadeda ar pats suaugęs nesugeba sustabdyti „įsivažiavusio” mažylio (pipirų turiu tris), tačiau šie įstatymai tikrai neapsaugos tų, kuriems apsauga reikalinga. turiu omeny tokius, kur parodo per žinias ir pasako „neblaivus tėvas mušė kūdikį už tai kad jis verkė, o kūdikis dabar reanimacijoj su kaukolės skliauto lūžiu”. Neapsaugos tų vaikų, kurie auga šeimose, kur teroras ir smurtas yra tapę sistema ir kasdienybe. Neapsaugos šiandien. Tačiau jei kalbėsime ir kalbėsime garsiai – rezultatai tikrai kada nors bus. Beje, smurto prieš vaikus prevencija, manau, yra neatsiejama apskritai nuo smurto šeimoje prevencijos. Valstybė privalo padaryti, kad įstatymai veiktų, kad šeimos nariai būtų realiai apsaugoti nuo smurtautojo. Nes iš tiesų yra siaubinga girdėti, kai moteris sako „yra žymiai geriau, jei tave gatvėj suspardys užpuolikas, nes tuomet turi teisinę apsaugą, o jei pakels ranką sutuoktinis – viskas pasislepia po fraze buitinis konfliktas, čia šeimos reikalas”.
Ir pabaigai: netgi ir „smulkus” smurtas yra smurtas ir jis yra blogai, lygiai kaip ir mažas kakutis smirdi.
Ačiū kęstuti. Žinai, kas keisčiausia, pritariu ir tavo nuomonei. bėda, matyt, paprasta. Tokies įstatymai nesustabdys smurtautojo, o realiame gyvenime gali sukelti sumaištį normalių žmonių gyvenime. Ir visgi… Mes turime formuoti požiūrį keliais pjūviais. Smurto draudimas gal ir nesprendžia visų klausimų, bet tekste apie tai ir rašoma – reikai daryti ir kitus dalykus. Todėl kol kas yra poliitnė diskuija – Už ir Prieš. ir kitaip retai bus su politikais. O tada jau detalės. Šiuo atveju, man atrodo, reikėjo politinio Už. O tada jau žiūrėti kompleksiškai. Visgi tavo atsiųstas straipsnis man patiko. Juolab, kad pats turiu 4 vaikus ir nėra lengva auklėti. Juk rezultatai pasimatys tik ojojojoi kada. Tikslaiu, blogas auklėjimas išlenda greičiau, bet net ir geras gali būti tik tada, kai jau tie vaikai artės prie savo gyvenimo sualėlydžio .
Man ši problema panaši į programavimą, kai žmogus sistemingai statomas į psichologinius spąstus, kad turėtų pripažinti tik vieną priimtiną tiesą. Jeigu tu ne už tai, vadinasi tu esi vaikų kankintojas.
Man tai panašu į 1990-uosius, kai bet koks suabejojimas teiginiu „Rusija=blogis” laikomas Lietuvos išdavyste.
Todėl aš esu prieš tokius primityvius „juoda-balta” teiginius, nes jie paprasčiausiai neteisingi. Gyveniams yra pernelyg spalvingas, kad egzistuotų tik dvi spalvos.
O šiuo konkrečiu klausimu rekomenduoju akiračiui praplėsti šitą tekstą http://www.balsas.lt/naujiena/195973/piktnaudziavimas-smurto-tema-bei-seimos-ivaizdzio-griovimas