Tik ką bendravau su kolege iš Snežana Todorova iš Bulgarijos. Kalbėjome apie žurnalistiką, žurnalistų etiką. Ir apie banditizmą bei mafiją Bulgarijoje. Jimes tai labai aktualu ir skaudu. Vėl prisiminiau Kauno istoriją, kurią daugelis vadina Kedžio ar pedofilijos byla.
Prisiminiau ir šios istorijos pradžią. Net nustebau – negi taip seniai viskas prasidėjo? O atrodo, kad tebevyksta.
Todėl pagalvojau apie tai, kas iš tiesų vyskta šioje byloje ir kaip ji atspindima šiandien. O tada netyčia paskaičiau vieną naują M. Mikutavičiaus komentarą apie LRT. O tada greta radau vieną seną seną komentarą, rašytą dar praėjusiųjų metų spalio pabaigoje:
„Niekas nesiginčys, Drąsiaus Kedžio istorija nebuvo eilinė ir, cinikų žodžiais, kur kas įdomesnė nei taip pat godžiai valkiota kokia nors Ingos Rinau byla. Bet, sakykite, kur čia visuomenės interesas, kai įvairiausių žanrų laidos kelias savaites rodo vis tą pačią filmuotą medžiagą, kurią tik pristato kiti veidai? Ir neretai sunku suprasti — liūdi jie visa tai pasakodami ar smaguriauja.”
Nuo šio komentaro ir jame minimų televizijos laidų rodymo praėjo bemaž pusė metų. Ir kodėl jo tuomet pasakyti žodžiai atrodo man tokie aktualūs šiandien (gal net labiau nei tada)? Paskaitykite atidžiai ir gal suprasite:
„Nereikia pamiršti, kad visų tų laidų užkulisiuose taip pat dirba žmonės, kuriems reikia maitinti šeimas. <...> Svarbiau kitkas. Savo reputaciją ginanti publicistinė-pramoginė žurnalistika galėtų turėti daugiau drąsos: atsisakyti patetiškų lozungų ir liautis save vaizdavusi kaip tarnaujančią visuomenei. Visuomenė turi teisę žinoti. Bet taip pat turi teisę nebūti kvailinama.”
Ar turės M. Mikutavičiaus minimos laidos ir jų prodiuseriai tokios drąsos?