Naujienų portale www.alfa.lt žurnalistas Andrius Sytas rašo apie garsaus Lietuvos verslininkos Bronislovo Lubio pasiūlymą valstybei remti ne smulkųjį verslą, bet stambiuosius verslo banginius, kurie neva turėtų smulkiuosius „ištempti“ paskui save”.
Štai tik vienas perlas, kuris labai gražiai sudėlioja pono B. Lubio vertybes, išsakytas Lietuvos pramonininkų konfederacijos posėdyje:
„Jei panagrinėsite japonų pavyzdį, pamatysite, kad jų verslo atsigavimo mechanizmas yra priešingas – „padėti stipriajam“. Jis paskui save ištrauks mažuosius, kurie susidaro natūraliai. Tuo tarpu pas mus dabar nei galvojama, nei daroma, nei yra aktyvi pozicija šiuo klausimu“.
Ką ir bepridursi. Tik klausimų man kilo. Pvz., kodėl B. Lubys mums siūlo Japonijos modelį? KUo mes panašūs į japonus? Nors kita vertus, visai neseniai R. Paksas mus lygino su Kinija.
Beje, o kokiu būdu ir kurį smulkų verslą paskui save temps valstybės paramos gavęs ponas B. Lubys? O jei jis netemps ir pinigai liks tik jo stambiajam verslui? Kas tada ir kaip mums atsiskaitys už valstybės, t.y. mūsų visų, sumokėtus pinigėlius tokiems stambiems verslinininkams?
P.S. Nesu ekonomistas, todėl šis komentaras parašytas tik kaip asmeninė pozicija. Nepasitikiu stambiu Lietuvos verslu, nes pasitikėjimui neturiu labai rimto pagrindo. O nepasitikėti stambiu verslu turiu labai daug pagrindų.
Pagaliau esu arti Lietuvos – Rygoje. Vakare jau būsiu ir namie 🙂 Tad smagu buvo paskaitinėti Jūsų mintis. Beje, sip, niekur nėra paakyta, kad man nepatinka Lubys. Jei atvirai, tai man jis labai patinka. Moka dirbti ir užsidirbti. Bet tai nereiškia, kad aš juo 100 procentų pasitikiu. Patikimas nėra lygu pasitikėjimas 🙂 O LŽ man irgi kaip ir patinka. Tik nesuprantu aš kai kurių to leiidnio žurnalistų darbo metodų. Tik tiek.
Dainiui (komentatoriui): atsiprašau, kad sumaišiau du Dainius 🙂
Su pačio mintimis sutinku – tą ir bandžiau šimtą kartų paaiškinti Dainiui (autoriui): kad net jei šalių ekonomikos gana skirtingos, dažnai yra ko viena iš kitos pasimokyti – jis užsispyręs kiekvieną kartą, kai kažkas Lietuvai pasiūlo sekti kitų šalių pavyzdžiu, užsipuola su savo „skirtingos ekonomikos” argumentu
Tie tiek 🙂
Viskas gerai, tik siūlyčiau autoriui atsisakyti vartoti infantilišką terminą „pinigėliai”. Kokie dar „pinigėliai” – pinigai. Ačiū.
Dainiau,
Sumali viska i viena kruva, o po to stebiesi kad gaunasi priestaros.
Juk jeigu perfrazuosi Lubio zodzius i „nekiskite pagaliu i stambaus verslo ratus – juk mes ir taip vos laikomes” – kogero skambetu racionaliai.
Ar tau neatrodytu veidmainiska, jeigu Lubys skatintu remti smulkuji versla stambiojo saskaita ?
Kita vartus, savoka „remkime smulkuji versla” yra ant tiek isplaukusi, jog tinkama tik politiniams sukiams.
Mes nezinuome kaip ir kiek remti. Neapsisprendeme kas yra smulkus ir nuo kada jis nebe. Kogero atsirastu problemu ir savokoje verslas.
Tad snekame apie kazka abstrakciai Jokio koknkretumo.
2
Lubys nepatinka del to kad jam priklauso LZ. jeigu tai butu maximos vadovu zodziai tai turbut sutiktumet su jais. o paskutiniai du sakiniai kazkaip idomiai atrodo: „Nepasitikiu stambiu Lietuvos verslu, nes neturiu tam labai rimto pagrindo. O nepasitikėti stambiu verslu turiu labai daug pagrindų” pirmam sakinyje sakoma kad neturiu TAM labai rimto pagrindo, iseitu taip kad nera pagrindo nepasitikejimui, taciau antram sakiny sakoma priesingai
Hadrian, aš, komentatorius Dainius, tik esu bendravardis su autoriumi 🙂
Taigi, savo komentaru norėjau pasakyti, kad jei LT vyriausybė įdiegtų amerikietišką smulkaus (tikrai smulkaus iki 10 darbuotojų pvz), verslo rėmimo modelį, ženkliai padidėtų į biudžetą surenkami mokesčiai ir sumažėtų darbo biržos išmokos.
#1, visumoj geras įrašas – tačiau nesu tikras, kad valstybė apskritai kažką turi remti – ir štai kodėl: valstybės kaip fizinio asmenes nėra – tad iš esmės tai visų mūsų pinigai (ir privolės, etc.); jeigu „valstybė” remia verslininką – well, jie duoda MANO pinigus jam; labai gražus žestas, tačiau SAVO pinigus norėčiau naudoti savo nuožiūra; šia prasme socialinės programos pateisinamos tuo, jog remiame žmones, nesugebančius išgyventi (ar pasirūpinti savimi) – tačiau VERSLININKUS? Jei verslas nekonkurentabilus – tegul bankruotuoja – natūralūs rinkos procesai;
#2, Nesurišau tik šitų dviejų:
(1) „Pvz., kodėl B. Lubys mums siūlo Japonijos modelį? KUo mes panašūs į japonus? Nors kita vertus, visai neseniai R. Paksas mus lygino su Kinija. ”
IR
(2) „Lietuviai visur zylioja paskui USA subinę, tik, deja, neima iš jų pavyzdžio smulkaus, o ypač, šeimyninio verslo rėmime ir skatinime.”
Mano klausimas paprastas: pagal autoriaus logiką, ar Lietuvos ekonomika panaši į JAV? Būkime nuoseklūs!
Lietuviai visur zylioja paskui USA subinę, tik, deja, neima iš jų pavyzdžio smulkaus, o ypač, šeimyninio verslo rėmime ir skatinime.
Dainiau, viskas teisinga – MES remsime JO stambų verslą, o JO stambus verslas ištemps JO smulkų verslą.
Mano kuklios ekonomikos žinios sako, kad oligopolinėje rinkoje gelbėti stambiuosius = naikinti smulkiuosius. Na, bent vienas dalykas yra geras – nors vienas žmogus atvirai užsiima lobizmu, nes kiti, dabartinėje situacijoje, siekdami to pačio, viską daro tyliai, tyliai…