Kuo skiriamės mes ir jie? Apie bažnyčią ir vertybes

Naujienų portalo Delfi.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė publikuoja savo komentarą „Vargas su Bažnyčios įvaizdžiu: jie ir mes”.

Kolegės keliamas klausimas, mano galva, vertas rimtos diskusijos ne tik pačios bažnyčios hierarchų viduje, bet ir tikinčiųjų bendruomenėje. Esu nelabai uolus katalikas, bet visgi jaučiuosi turintis teisę pakartotino M. Garbačiauskaitės klausimą dar kartą:

„Nejau iš tiesų Lietuvos katalikų bažnyčia taip prarado saiko jausmą, kad jau nebeapsiriboja aktyviai dalyvaudama „prastumiant“ tokius diskriminacinius ir Lietuvą Europoje liūdnai pagarsinusius teisės aktus kaip Šeimos koncepciją ar Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, bet su vienišomis motinomis augančius vaikus prilygina pedofilų išnaudotiesiems?”

Jaučiu, kad tas susiskirstymas „jie ir mes” buvo ne tik sovietmčius ar dar anksčiau. Jis buvo visada ir net dabar, kai formaliai sukūrėme atvirą ir demokratišką visuomenę, turime tą pačią bėdą. Kartais gali atrodyti, kad pas mus net dar labiau bandoma už(si)daryti getuose. O religinių bendruomenių lobizmas prastumiant įvairius įstatymus, tampa vis dažnesniu reiškiniu. Už nediskirminacines nuostatas kovojančius žmonės ir organizacijas vis labiau turi neraminti ir valstybės išlaikomi kapelionai, ir turto grąžinimo klausimai (tiek katalikų bažnyčios, tiek žydų), ir finansinė valstybės parama įvairioms religinėms bendruomenėms, ir katalikų bažnyčios dominavimas viešoje erdvėje (įskaitant nacionalinį transliuotoją). Aš labai vertinu nuoširdžiai vertybėmis tikinčius žmones. Ir jų dvasinius lyderius. Bet kai tie lyderiai atitolsta nuo savo bendruomenės… Tai yra atsitikę su politine valdžia. Vis labiau jaučiu, kad tokia pačia liga serga ir mūsų formalūs religijos lyderiai.