Artėjant spaudos dienai vėl pagalvojau apie mūsų (turiu omenyje, žurnalistų) profesijos perspektyvas. Juk taip dažnai savęs klausiu, ką turėčiau dar tokio daryti, kad galėčiau aš ir mano kolegos judėti į priekį, o ne vien verkti prie suskilusios geldos?
Ir štai prisiminiau seną straipsnį „Kiekvienas laikraščio žurnalistas turėtų pradėti „bloginti”, kurį dar 2007 metų gegužės 22 dieną publikavo toks Scott Karp.
Keista, kad net praėjus 3 metams Lietuvoje tokios autoriaus mintys dar netapo pretekstu daugumai žurnalistų kurti savarankiškus dienoraščius. Tiesa, dalis kolegų jau turi savo interneto dienraščius, kiti tai daro po redakcijos „sparneliu”. Bet man visgi įdomu, kodėl vis dar mažesnė dalis žurnalistų bando savarankiškai kurti? Arba bando imtis kokios kitos naujos iniciatyvos? Galima būtų galvoti, kad daugeliui trūksta pinigų ir laiko. Galima sutikti. Bet juk ir naudos, panašu, galima gauti iš be kurios „užklasinės” veiklos.
Štai minėto straipsnio autorius nurodo ir priežastis, kodėl kiekvienas spaudos žurnalistas turi „bloginti”:
■ tai yra nepriklausoma ir iš esmės asmeninė leidyba – dienoraščių programinė įranga leidžia tai lengvai daryti;
■ taip susikuriama žurnalistikos erdvė, kuri nepriklauso nuo jokios verslo grupės ir jos finansinio spaudimo;
■ naudojiesi galia ir gali pats prisiimti tiesiogiai leidėjo atsakomybę už naudojimąsi tokia galia;
■ nuolat gali mokytis, kaip naudotis technologijomis, kurios keičia pačią žiniasklaidą;
■ gali past daryti savarankišką karjerą ir nebūtinai save laikyti tik spaudos žurnalistu;
■ kurdamas intrenete tu gali pats įsitikinti, kad tu ir kuri naująją žiniasklaidą;
■ tampi sudedamąja interneto tinklo dalimi, nes ateities žurnalistika ir bus tame tinkle.
Tad ar 2010 metais daugelis Lietuvos žurnalistų jau pasinaudos patarimu tapti nors truputį daugiau „savarankiškais” kūrėjais nei buvo iki šiol?
Skaitytojau, bet juk kalbame apie tikrus žurnalistus. Tokie visada turi turėti, ką pasakyti. Jei neturi ir yra neįdomus niekam, tai gal jis nebe… Na pats supranti 🙂
nemėginau jokių įrankių. Kam man jie, jei vos spėju skaityti žinias Delfyje bei 1-2 man įdomius blog’us, tarp kurių ir šį.
To: Skaitytojas
Ar meginai naudoti tokius irankius kaip:
google.com/reader ?
delicious.com
Jie pagelbsti rasti tau idomu kontenta – blogas tai ar ne blogas.
Blog’ų privalumai suskaičiuoti, tik trūkumai – ne. Vienas jų, kad 99% „blogerių” neturi nieko įdomaus visuomenei, net žurnalistai. Blogai tampa grafomanijos savirealizacija, įdomia tik pačiam grafomanui ir keliems jo tokiems pat draugams. Internetas lūžta nuo tūkstančių blog’ų „kaip aš važiavau mašina” arba „kodėl makaronai be padažo – neskanu”. Tai, kad 99% blog’ų beverčiai – objektyviai rodo tinklapio lankytojų (skaitytojų) skaičius. Šiandien problema ne surasti blog’ą, o rasti tau įdomų blog’ą.
Labai ačiū už paraginimą. Jaučiu, profesinės šventės proga reikėtų pasidovanoti blog’ą. Kuom negera dovana?
Tai tikrai nuostabi erdvė. Pats dėl to nesiginčyju. Tačiau kaip tai įrodyti kai kuriems – nenumanau 🙂
Komjaunuoli, bet tai juk puiki erdvė diskusijoms? Bent jau dėl to verta normaliam žurnalistui turėti laisvą erdvę nuo visų kitų įsipareigojimų. Negi neverta?
Aš dėl tinklaraščių pastebsiu dar ir skepsį… Nekalbu apie rajoninių laikraščių žurnalistus, kurie nesupranta tinklaraščio esmės (neabsoliutinu, matyt, yra ir kitokių), bet net ir sostinės žurnalistai/dėstytojai kreivai žiūri. Bent dalis. Kiek supratau, jų nuomone tai yra narcizų erdvė, kurie nori pasidemonstruoti.
Beje, tikrai ne kiekvienas žIurnalistas turi ką pasakyti, kai jam nėra nurodoma pirštu.
Simai, tame animaciniame filme buvo mano minėta frazė perfrazuota 🙂 Gaminti gali gal ir ne kiekviena,s bet tikras talentas gali gimti bet kur 🙂 Todėl sutinku, kad daugh kam net darbas yra nemalonus. Man gyvenime pasisekė – kol kas nedirbau tokioje vietoje ir visada darbas buvo ir mano gyvenimo būdas. ir visgi, manau, jog tikras žurnalistas negali būti pavargęs nuo bendravimo ir diskutavimo. tai jo profesijos esmė – kalbėti tiesą ir vystyti diskusijas visuomenėje.
Žinoma, kad yra. Bet šnekėkime ne apie mažumą, o apie daugumą. Deja, daugumai žmonių, kaip bebūtų gaila, papildoma veikla, hobis yra nesuvokiama prabanga, o kai kuriems iš jų, net kasdieninė veikla yra kančia… Manau, kad, pasikartosiu, reikia šnekėti apie poreikį. Ne visiems jis yra… PVZ mano mamai, vienaip ar kitaip prisidėjusiai prie kai kurių Jūsų kolegų ugdymo, podarbinė veikla susijusi su jos profesija yra (taip buvo ne visada, tačiau didžiąją jos profesinės veiklos dalį)kančia… O ji savo srityje yra profesionalė ir tikrai turėtų ką pasakyti… Beje, mano blogo pavadinimas ir kilo iš to, kad aš tikėjausi į savo užklasinę 🙂 veiklą pritraukti ir šeimos narius (tiek motiną, tiek tėvą), tačiau jiems tai pasirodė nereikalinga, nieko nereiškianti veikla (čia daugiau motinai 🙂 dėl tėvo tai čia atskira istorija)…
Gaminti gali kiekvienas – tai gal ir rašyti gali kiekvienas? 😀 Tiesą sakant nemanau… Man iki žurnalizmo oho kaip toli…
Simai, bet yra virėjų, kurie dar ir papildomai eksperimentuoja 🙂 Tam reikia tik noro. Vis prisimenu gražų animacinį filma „La troškinys” Gaminti gali kiekvienas 🙂
Nemanau, kad problema yra pinigai. Galima labai pigiai tai daryti. Man asmeniškai kokybiškai reikšti savo mintis trukdo laiko stoka… O kitiems nėra tokio poreikio. Čia tas pats, pvz. su virėjais – dirbti tokį darbą patinka, bet namuose tai tampa kančia… Taip yra su daugeliu profesijų ir amatų…
patikėk Dainiau, bet BLOGo Lietuvos žurnalistai turi nors vežimu vešk. Geriau jau turėtų nors šiek tiek GERo 😉