Šiandien užklydau į vieną naujienų portalą, kuriame vienas žurnalistas savo straipsnį pradeda ne kaip žurnalistinį kūrinį, o greičiau kaip liaudies pasaką primenantį pasakojimą:
„Jau kurį laiką po Vilnių sklando gandai, kad lengviausia reikalus susitvarkyti X institucijoje (pakeistas pavadinimas – D.R.). Kalbama, jog, esant reikalui, net ir patikrinimą nemėgiamam X asmeniui (pakeistas pavadinimas – D.R.) galima „užsakyti“.
Gal aš jau kažko ir nebesuprantu žurnalistikoje, bet kai pagrindiniais žurnalisto informacijos šaltiniais tampa „sklando gandai” ir „kalbama”, labai jau norisi to žurnalisto paklausti – kas tuos gandus skleidžia ir kas taip kalba? Ar verta tais žmonėmis tikėti? Jei gandai ir anonimų kalbėjimas tampa tokie svarbūs žurnalistams, tai gal reikia keisti ir žiniasklaidos pavadinimą. Galėtų ji vadintis gandosklaida. Arba – kalbosklaida.
Tiesa, mano studijų Žurnalistikos institute metu (1994-1998 metais) paprastai apie tokius šaltinius sakydavo, kad jie yra iš agentūros VBS (viena bobutė sakė – D.R.). Agentūra veikia ir dabar. Gal net krizės metu klesti.
P.S. Šiaip minėtame straipsnyje buvo labai įdomių detalių ir faktų. Tema gal ir būtų verta dėmesio. Bet tie informacijos šaltiniai tokie keisti, kad kažkaip nesinori labai jau viskuo tikėti.
Atgalinis pranešimas: Tweets that mention Žurnalistika panašėja į pasakas. Nori – tikėk, nori – ne at Dainius Radzevičius -- Topsy.com
Marijau, šaltinį radau 🙂 Bet sutik, kad pradžia tyrimui vuistik labiau į pasaką panaši nei į žurnalistiką?
Sveikinu, Dainiau, su naujomis pareigomis. Tikėkimės, kad nebus kaip su A. Kubiliumi: aukštos pareigos = užmirštas blogas 😀
Sutinku, mano kolegės „lydas” – gal ir ne pavyzdinis. Aš asmeniškai pats būčiau pradėjęs nuo konkretaus įvykio, kurį ir aprašo kolegė. Nors ir jos pasirinktas kelias galimas: iš pradžių pateikti šaltinių „gandus”, tarsi sudominant, o jie toliau straipsnyje pagrindžiami konkrečiu pavyzdžiu.
Sakote, „šaltiniai tokie keisti”. Atrodo, neįdėmiai perskaitėte: pagrindinis Gabrielės šaltinis yra Mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotojas Vytautas Vitkevičius.
Todėl, sakyčiau, keistokas yra šis blogo įrašas :).
Dainiau, sveikinu. Na dabar būsi valgomas ir iš kito krašto. Manau, kad liks kažkas. Mes -geri blogiečiai tau padėsime. Sėkmės
Dainiau, puikiai žinai, kad žurnalistas neprivalo atskleisti savo šaltinių. O pavadinti juos gali kaip nori: sklando gandai, iš patikimų šaltinių sužinota ir pan.
Dainiau, suprantu Jūsų sarkazmą. Bet… Jei šia tema diskutuoti plačiau visada reikia surasti atspirties taškus. Taigi, kas tai yra patikimas šaltinis? O jei tikrai patikimas šaltinis nori likti nežinomas (neišviešintas)? Kaip tuomet nelikti bulvaru, kai negali paviešinti tų kuriais remiesi?
Simai, apie spectarybas priisklausau daug. ir filmus kartais pažiūriu. Vaidybinius. Manau, kad visko apie jas niekas nežino, todėl galima tikėti beveik viskuo. Arba netikėti niekuo. Kita vertus, jei patikimi žmonės pasako,. tai gali tą informaciją rimčiau vertinti. Tačiau visada kyla klauismas – kas iš to? Ypač, jei kas platina gandus. Man tokiais atvejais atrodo labai paprastai – reikia kažką apterlioti. Nes gandai ir pletkai – tai tik noras skandalizuoti. Tai ir yra bulvaras. prastas bulvaras.
Tampa tendencija, kad gandai ir „pletkai” virsta legendomis, kurios nešiojamos po viešą erdvę? Visame pasaulyje tai yra ir tai vadinasi BULVARINĖ, GELTONOJI SPAUDA. Tik bėda, kad neretai ji tokia neprisipažįsta. Lietuvos specifika – į solidžiu leidiniu pretenduojantį vadintis leidinį (TV) įleidžiami ir bulvarinės spaudos skaitalai ar laidos. Tada skaitytojai, žiūrovai gali būti suklaidinti.
Dainiau, nieko nuostabaus. Į šį reiškinį reikia žiūrėti kaip į savotišką fenomeną. Fenomeną kurio atsiradimo priežastys, manau, yra dvi: 1. taip norima manipuliuoti žmogumi, kuris nieko bendro su gandais neturi. 2. desperatiški veiksmai susidūrus su tikrai įtakingais žmonėmis.
Nežinau kokia yra Jūsų patirtis bendraujant su spec. tarnybomis, bet man užtenka to ką žinau ne iš gandų (tai, ko niekur net ganduose nėra)… Bet iš kitos pusės pažvelgus (kai nesusiduri su tokiais darbo metodais tiesiogiai) bet kokios kalbos atrodys neįtikinamos. Ypač iš nepažįstamų žmonių. Jei aš ką nors papasakočiau apie kokias nors tarnybų savivales, ar patikėtumėte? Reikėtų juk įrodymų, iš kur girdėjai, iš kur žinai ir panašiai. O aš to viešinti, patikėkite, nenoriu…
Skaitytojau, man rūpėjo ne konkretus žurnalistas ar portalas. Tai jau tampa net tendencija – gandai ir pletkai tampa legendomis ir jos nešiojamos po viešą erdvę. Tai tampa šaltiniais kitiems žurnalistams. Ir tada pasaka tampa kaip ir tikrove. Nors realiai, niekas nieko konkrečiai ir nežino.
pasidarė smalsu, kas čia taip genialiai gandais grindžia publikaciją. Susiradau ir pasidarė nebeįdomu – ir vėl „valstybininkų demaskuotojai”, ir vėl iš e-panelės išaugusi moteriškė, liguisto tėvo nuolat apšviečiama. Jei pastebėjot, skystas būrelis „valstybininkų klano” demaskuotojų jau nebe pirmi metai vien gandais ir prielaidomis gyvena. Pasiremdami savo pačių gandais jie žmones KGB agentais apšaukia, gandais VSD karininką nužudė, gandais JAV kaqlėjimus rado, gandais JAV pinigus Baltarusijos opozicijai vežė ir gandais nustatė, kas juos pavogė ir t.t. Nieko nepadarysi, kai žmonės turi psichologinių problemų ir nenori iš jų išsikapstyti.
dabar mass media nuolat brukama šarlatanų, atsiprašau, ekstrasensų nuomonė, horoskopai, tad gandai bent manęs nebestebina. Kaip ir tokia žurnalistika.