H.D. kodas
Lietuvoje galioja įstatymai, kurie gina žmogaus privatų gyvenimą. Tai suprantama. Tačiau kartais žurnalistams ir jų kolegoms, kurie dirba atstovais spaudai teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose, laikytis tokių įstatymo normų tenka labai keistomis aplinkybėmis.
Štai Lietuvos apeliacinis teismas šių metų liepos 2 dieną išplatina tokį pranešimą:
„2010 07 02
H. D. lieka suimtas
Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H. D. (gim. 1957 m.) gynėjo skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutarties, kuria jam suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.<...> H. D. byla yra sudėtinga ir didelės apimties, ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl kelių dešimčių nusikalstamų veikų, kurios buvo įvykdytos nuo 1993 metų, be to, įtariama, kad nusikalstamame susivienijime dalyvavo apie keliasdešimt įtariamųjų. Byloje yra daug nukentėjusiųjų, liudytojų, su kuriais atliekami nemažai laiko trunkantys procesiniai veiksmai, byloje yra vykdoma kitų nusikalstamo susivienijimo narių paieška, atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai kitose užsienio šalyse. Taigi, teismas daro išvadą, kad byla atitinka ypatingo sudėtingumo ir didelės apimties kriterijus, joje tyrimo vilkinimo nenustatyta, todėl įtariamajam kardomoji priemonė – suėmimas tęsiamas ilgiau kaip 6 mėnesius pagrįstai.
Iš bylos medžiagos (Bulgarija, nusikalstamas susivienijimas, dešimtys nusikalstamų veikų ir pan. ) matyti, kad H. D. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo ieškomas ir sulaikytas Bulgarijoje, kur gyveno apsimetęs kitu asmeniu.”
Pasakysiu paprastai: man tas veikėjas H.D. labai jau panašus į Henriką Daktarą. Tą, kuris Kauno nusikalstamo pasaulio „autoritetu” vadinamas. Gal aš ir klystu, bet tomis dienomis dalis žurnalistų šią žinią paskleidė be jokių H.D., o tiesiai šviesiai rašė apie Henriką Daktarą.
Todėl atidžiai skaitant visas prenešimo spaudai detales, gali džiaugtis, kad kolegoms žurnalistams buvo suteiktos pakankamai aiškios nuorodos apie asmenybę, kuriai buvo taikomas teismo sprendimas. Bet jei tų nuorodų tiek daug, tai ar apsaugomas privatumas? Panašu, kad ne. Tai gal tada nereikia vynioti visko į vatą ir versti teisėsaugos institucijas kalbėti abrakadabra, iksaisygrikais ir eidždi ar kitomis užuominomis?
Justai, o aš manau, kad tokiais atvejais vynioti į vatą nereikia. Ir taip žinomos aplinkybės, asmuo, todėl nėra čia ką labai ir slėpti ir vaidinti. Juk viešas procesas praktiškai vyksta.
Kitose teisinėse valstybėse nėra taip išsidirbinėjama: dalyvaudamas teismo procese tu eini į viešą erdvę ir tavo pavardė skelbiama. Todėl bylos bet kur yra įvardijamos kaip Pavardenis v. Karalienę, Valstybę, Visuomenę, Bendrąjį gėrį ir t.t. Mūsiškiai žaidžia su numeriais ir todėl yra taip sunku rasti tinkamą praktiką.