Lietuvos patirtis Kirgizijai: turime visuomeninį transliuotoją ir daug sunkumų dėl jo

pagal | 2010/09/16

Kirgizijos žurnalistai ima interviu Biškeko centre

Šiuo metu esu Maskvoje, pakeliui į Kirgizijos sostinę Biškeką. Jau rytoj susitiksiu su kolege Elvira Sarijeva, kuri visai neseniai tapo naujai įkurto Kirgizijos visuomeninio transliuotojo stebėtojų tarybos pirmininke. Tik šių metų balandį įkurto pirmojo visuomeninio transliuotojo Vidurio Azijoje kolegos nori, kad pasidalintume Lietuvos patirtimi – gerąja ir blogąja.

Prieš vykstant į kelionę viskas man atrodė žymiai paprasčiau – yra Lietuvos nacionalinio transliuotojo įstatymas, yra radijo ir televizijos kanalai su savo programomis. Net finansavimą LRT turi beveik nepriklausomą – dalis iš biudžeto, o trūkstama dalis susirenkama iš reklamos. Teoriškai viskas beveik idealu ir labai paprasta. LRT Taryba ir administracija pasižiūri į pinigus ir sugalvoja, kokias programas už tai pasiūlys visuomenei.

Tačiau jei LRT Taryba ir administracija pasižiūri į įstatymų jai numatytas misiją, funkcijas ir įpareigojimus, tuomet į pinigus geriau nežiūrėti. Ne dėl to, kad jų labai mažai. Ne vien dėl to. Didžiausia problema, kad net planuoti nieko aiškiai negali. Iki šiol nei Seimas, nei Vyriausybė nesukūrė ilgalaikio finansavimo aiškios tvarkos, kurie leistų planuoti darbus. Už tai gavo daug pylos Vyriausybė vienoje iš Valstybės kontrolės išvadų. Ir kas…

Todėl kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau visos turimos beveik idealios LRT nepriklausomam valdymui turimos priemonės yra tik dalis didelės sėkmės, kuri leido sukurti nuo tiesioginio politikų ir valdžios kišimosi apsaugotą nepriklausomą transliuotoją. O realus gyvenimas verčia ieškoti pinigų, kurie atėję komerciniu keliu (net skamba ši frazė baisiai) galėtų padėti sukurti LRT misiją atitinkančią produkciją.

Todėl jau dabar aišku, kad bus lengva su kolegomis dalintis patirtimi, kaip paprastai galima sukurti teorinę redakcinę nepriklausomybę. Ir kaip bus sunku paaiškinti, kad tikrą visuomeninį transliuotoją sukurti vieną kartą ir visiems laikams – tai amžinas darbas ir viltis, kuri paremta gerais norais ir darbais, tačiau realiai ji yra beveik neįmanoma. Nes realus gyvenimas pernelyg dažnai koreguoja net geriausias intencijas.

Todėl norėdamas išlikti iš tiesų nepriklausomu transliuotoju turi būti nuolat pasiryžęs kažką aukoti. Bet tas kažkas niekada negali būti pats brangiausias turtas – visuomenės pasitikėjimas, esminiai veiklos principai ir vertybės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.