2009 metų spalio 5-osios rytą Kaune keli šūviai į pedofilijos istorijoje minėtus Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių bei Violetą Naruševičienę sukrėtė visą Lietuvą. Ir padalijo ją į kelias stovyklas. Iš esmės supriešino visuomenę.
Teisėsauga iš esmės jau padėjo tašką šioje byloje. Žuvo ir vienas įtariamųjų žmogžudyste, ir „kaltininkas” Andrius Ūsasa, kurio pavardė buvo nuolat minima vadinamajame pedofilijos skandale. Galime konstatuoti tik keletą dalykų: istorija iš esmės baigėsi, nes mirė galimi įtariamieji ir kaltinamieji. Tačiau istorija nesibaigė, nes liko gyvi visų mirusiųjų ar žuvusiųjų artimieji. Kitaip tariant, liko nukentėjusieji. ir jie, panašu, kenčia iki šiol – nuo teisinių ir politinių spekuliacijų, nuo žiniasklaidos dėmesio, nuo daugybės kitokių dalykų, kurie neleidžia žmonėms gyventi normalų gyvenimą. Tiesiog gyventi.
Bet yra ir geresnė žinia – tikėtina, per metus išmoktos pamokos žurnalistams, žiniasklaidos priemonių vadovams, prodiuseriams, politikams, teisėsaugai ir visuomenei ateityje leis žymiai atsakingiau žiūrėti į savo darbą. Ir atsargiau viešai reikšti savo įtarimus, kaltinimus ar net nuomones. Galbūt tai leis likusioms gyvoms aukoms toliau gyventi.
Visgi liko vienintelė pamoka, kurios, panašu, dar niekas neišmoko. Tai susiję su ne kartą viešai skambėjusiomis frazėmis apie būtina esminę teisėsaugos reformą. Tiksliau sakant, prokuratūros. Galėčiau su tuo sutikti tik iš dalies. Tačiau visų pirma politikai ir specialistai turi revizuoti teisės aktus, kurie nustato „žaidimo taisykles” baudžiamajame procese. Iš esmės turime kalbėti apie Baudžiamojo proceso kodeksą ir jo efektyvumą. Kitų reformų, panašu, tikrai greitai dar nebus. Kaip sakant, trūksta politinės valios. O gal ir kompetencijos.
Simai, bijau, kad šiuo atveju į tavo klausimą („ar žurnalistas pamynęs nekaltumo prezumpciją atsako kaip nors už savo tokį elgesį ar ne?”) atsakymo nebus. Ar čia baimė, ar atsargumas, ar nenoras veltis į nelygių jėgų kovas neaišku.
Nėra ko ten revizuoti. Įstatymai puikiai surašyti, tik, kad nedaugelis turi pakankamai kompetencijos juos teisingai naudoti. Be to, nušviečiant šią konkrečią istoriją, manau, suveikia sugedusio telefono sindromas (žinote tokį vaikišką žaidimą?). Prokuratūroje, policijoje, manau, dirba patys blogiausi viešųjų ryšių specialistai. Dėl jų nekompetencijos viskas pavirsta į tokias nesamones, kad neįmanoma klausytis… Tiesiog tiesiogai susidūriau su tuo ir galiu tai teigti, o ne sakyti, kad taip manau… O kai dar žurnalistai, pasak vieno žinomo žmogaus, tupi, tai nieko protingesnio ir negalima tikėtis…
Kitiems komentatoriams galiu pasakyti tik tiek, kad teismas nieko nepasakė nei apie Kedį, nei apie Ūsą, nei apie kitos šios bylos dalyvius. Dėl to bet kokios manipuliacijos šia tema yra beprasmės, nes nekaltumo preziumcija galioja visiems vienodai… Tik štai kyla klausimas: ar žurnalistas pamynęs nekaltumo prezumpciją atsako kaip nors už savo tokį elgesį ar ne? Aš jau nekalbu apie tarptautinę vaikų apsaugos konvenciją (beje, skaičiau ją visą… o Jūs, komentatoriai?)…
Dainiau, gal ne visai gerai buvau suprastas. Jeigu atitrūkti nuo konkrečios pavardės ir istorijos ar etiška neįvykus teismui ir neįsigaliojus nuosprendžiui konstatuoti (o tai iš principo konstavimas – žmogaus X kulkos), kad konkretus žmogus padarė konkrečią veiką. Ar etiška netgi turint neaiškiu būdu gautą nepatikrintą ikiteisminio tyrimo medžiagą. Aš suprantu, kad šiuo atveju atsakomybė tenka ir tą medžiagą paviešinusiai valstybinei institucijai. Bet mane domina būtent žurnalistai. Ar jie gali taip formuoti skaitytojo išankstinę nuomonę. Juk šiaip modeliuojant teorinę situaciją tai yra tas asmuo, jo artimieji, jis (jie) neturi galimybių apsigint nuo tokių žurnalistinių „kūrinių”. Jie gal laukia teismo kuriame teisiniais būdais galės gintis.
Sigitai, per ilgą laiką išmokau nekreipti dėmesio į tokius akiplėšas kaip tu. Tarkim taip, nori matyti viduriavimus matyk juos ir gyvenk tokiam pasaulėlyje. Nesileisiu iki tamstos lygio ir nesimėtysiu tokiais apibendrinimais (kaip viduriavimas) beje dar ir dėlto, kad gerbiu šį tinklaraštį ir jo autorių. O tau patarimas, kreipkis bent į psichologus ir pasipasakok apie tave kankinančias bėdas, tai tikrai bėda.
mariau, tai yra daugiau nei simptomas. Bet pradėkime nuo esmių – ne pareigybes reikia keisti ir ne vien vadovus. Kas imsisi peržiūrėti jų žaidimo taisykles? Seimas turėtų. O kur dingo TTK vadovas St. Šedbaras, taip aktyviai komentavęs bylos eigą jau pirmąją teisėjo nužudymo dieną?
Dainiau, pradžioje visados pasireiškia simptomai. Pavyzdžiui.; pedofilijos byla yra simptomas ir signalas reformoms teisėsaugoje.
mariau, Lietuvoje tai dažniausiai būna ne spaudimas dėl reformų. Tai spaudoimas dėl savo ar kokio artimo asmeninių interesų. Nepainiok. Beje, mariau, esi teisus, kad tarpotautinio spaudimo jau nebus – esame ES, Nato nariai, todėl visiems jau nuisšvilpti. Beje, tas pas ir bussu euru. pažiūrėk, kaip graikai padarė – įsivedė ir drausmės neliko. o kam jie tai? manau, kad LT kažkuria prasme labai panaši į Graikiją – esame pietiečiai (Baltijos regione)
Sigitai, gyveni ir mokaisi 🙂 Žinai, jau įsitikinau, kad su amžiumi ir patirtimi daugelis žurnalistų visgi tampa gerensi. Na, išskyrus kai kuriuos 🙂 Nepataisomus
Lietuvoje žmonių spaudimas teisėsaugai yra ir kas?
Tarptautinio spaudimo nebus nes pati vienybės – Europos sąjungos idėja” kai išlieka hierarchija pasmerkta žlugti. Vienybėje negali būti hierarchijos ir privilegijuotų šalių. Lietuva trečiarūšė Europos sąjungoje. Skatinamas ne kūrybingumas bet vergystė.
Privilegijuotiems reikalingas aptarnaujantis personalas. Lietuva jau ir užima šią ,,garbingą” vietą. Todėl tikėtis kažkokio tarptautinio spaudimo yra daugiau nei naivu.
to Regis – manau , jei Lietrytyje taip būtų parašyta apie , sakysime, Stankūnaitę, pats dėl antraštės taip neviduriuotum.
to marius – mažiau skaityk lozungus, daugiau vadovėlius. Padės
to Dainius- dėl žiniasklaidos „pasimokymo” esi (ne)pataisomas optimistas.
mariau, netiki kokių nors reformų galimybe LT? Bet juk tai beviltiškas beviltiškas jausmas. netikiu, kad viskas yra beviltiška. Tikrai yra žmonių, kurie nori, gali ir stengiasi. Taip, motyvacijos kartais atrodo mažai, bet jos tikrai yra pakankamai. Tik reikai mokėti surasti. O tai, kad teisėsauga pati svaaime nesireformuos, įrodo kitų šalių pavyzdžiai. Niekur tokiso sistemos pačios nieko nedaro. reikai arba politinės valiso, arba žmonių spaudimo, arba kokio tarptautinio spaudimo.
Jokios teisinės reformos neįmanomos intensyviai senstančioje valstybėje. Lietuvos valstybė pagal savo charakterį jau daugiau nei pensijinio amžiaus.
Jaunoje valstybėje teisėsauga tarnauja liaudžiai ir gina jų interesus o senstančioje valstybėje teisėsauga gina tik privilegijuotų ar jų grupuočių interesus – savus.
Senstančioje valstybėje įmanomos reformos tik privilegijuotų naudai o jeigu reformos ne naudingoms jiems tai jos ir nebus daromos.
Regi, man sunku komentuoti šią istoriją. Turiu savo nuomonę apie šią bylą ir jos nušvietimą. Apie tai ir rašau. Aš, matyt, kitaip rašyčiau apie šią istoriją. Žinoma, jei naudojamasi straipsnyje oficialia teisėsaugos struktūrų medžiaga, ją naudoti galima. Maža to, atsakomybės už tai nėra nei žurnalistui, nei leidėjui. Atsako valdžios institucija. Kita vertus, D. Kedžio asmenybė tapo tokia keistai mistifikuota, kad jau sunku kaip nors jai suteikti kokį nors vieną pavidalą.
Gerb. Dainiau, turiu klausimą, padėkit eiliniam piliečiui susivokti žurnalistų etikos pažeidimuose ar ne pažeidimuose:
Lrytas.lt antraštė skelbia: “D.Kedžio kulkos perveria širdis ir po metų” (http://www.lrytas.lt/-12861998121286162049-d-ked%C5%BEio-kulkos-perveria-%C5%A1irdis-ir-po-met%C5%B3-nuotraukos.htm).
Ar tai, kad šaudė būtent D.Kedys pripažinta Lietuvos Respublikos teisme? Ar šia straipsnio antrašte nepažeidžiama žurnalistų etika: “37 straipsnis. Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu”. Aš suprantu, kad žurnalistai remiasi prokuratūros paviešinta ikiteisminio tyrimo medžiaga (tai atskiras klausimas kaip jie tą medžiagą gauna), tačiau, ar galima taip formuoti skaitytojų nuomonę, kol teismas nepripažino prokuratūros surinkta medžiaga teisingą ir konkretų asmenį atlikus tą veiką? O juk tai ne pirmas kartas kai žurnalistai nesulaukę teismų sprendimų konstatuoja teiginius kurios gali pripažinti teisingais tik Lietuvos Respublikos teismas.