Šiomis dienomis nemažai teko mąstyti apie bulvarizmą žiniasklaidoje. Ir net žurnalistikoje. Mane tam paskatino vienas studentas, kuris rengia, mano galva, labai įdomų darbą – „DISKUSIJA: VISUOMENĖ APIE GELTONĄJĄ (BULVARINĘ) SPAUDĄ”.
Pasiūlė ir man sudalyvauti. Tačiau įdomi detalė yra ta, kad kiti diskutantai – J.T. Vaižgantas ir J.A. Herbačiauskas. Bus ir daugiau įdomių žmonių. Tie, kam šios pavardės žinomos, nustebs, kaip galima dalyvauti „Mixed reality show”. Pasirodo, galima 🙂 Diskusiją pradėjo „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, kuris dar 1932 metais organizavo diskusiją apie geltonąją spaudą. Tada jis daugeliui tarpukario Lietuvos inteligentų išsiuntinėjo anketą.
Tačiau nenoriu užbėgti įvykiams už akių. Palauksime galutinių debatų rezultatų ir jei gausiu sutikimą, bandysiu pateikti debatų rezultatus ir išvadas 🙂
O kol kas diskusijai siūlau vieną tezę.
JUOZAPAS ALBINAS HERBAČIAUSKAS, ištrauka iš anketos atsakymo, 1932 m.:
„Kokia visuomenė, tokia ir spauda. O spauda dar tokia, kokie žurnalistai. Iš tuščio nepripilsi. Iš avižų nėra ryžių. Kvaili žurnalistai gamina kvailą spaudą. Net ir beprotystė turi savo logiką (travestuoju Hamletą). Jeigu mūsų visuomenė remia kvailą, nedorovingą spaudą (neigdama gerą spaudą), tai ji, matyt, reikalinga. Visuomenė, matyt, ne dorovės ištroškusi…”
Man ypač įdomi mintis apie visuomenės paramą bulvarizmui. Jei remia, tai gal iš tiesų ji reikalinga?
Yra toks Lietuvių Liaudies posaksi: „žodis ne žvirblis”.
Todėl tapatinti bandelių verslą su žiniasklaidos, o tuo labiau meno paskirtimi yra neadekvatu.
Žodis turi galią žmonių protams, o menas tuo labiau.
Pavyzdžiui, filmai, teatras gali būti priskirti prie auklėjamojo meno rūšies.
Per tokį meną galima auklėti žmoguje pozityvias, kūrybiškas reakcijas į įvykius, situacijas ir atvirkščiai negatyvias, griaunančias.
Meno, kuris stimuliuoja žmoguje griaunančias reakcijas į įvykius šiuo metu yra perteklius.
Nepamirškime ir apie tokią kategoriją kaip vaikai, paaugliai, jaunimas.
Žiūrėdami filmus jie nepastebimai treniruoja savo būsimas reakcijas į gyvenimo įvykius.
O įvykiai yra jokie, bet reakcijos gali būti griaunančios žmogaus prigimtį.
Vienas ir tas pats įvykis priklausomai nuo žmogaus reakcijos gali jį sužlugdyti arba atvirkščiai vystyti.
Žurnalistai irgi turi įtaką žmonių protams.
Pavyzdžiui, vardan reitingų žurnalistai parazitai gali išnešioti visuomenėje gandus sėjančius baimę ir paniką. Tai tiesiogiai veikia žmonių pscihiką.
Televizijos poveikis žmonių pscihikai irgi miližiniškas, ypatingai paaugliams.
Televizija gali stimuliuoti žmogų į tai kas griaus jo prigimtį arba atvirkščiai.
Paparastas pavyzdys, kad ir madingos figuros, grožio kultai. Paauglės gi visą tą šlamštą valgo, stimuliuojasi, priima kaip už vertybę, o pasekmių yra klaikių.
Menininkai ir žurnalistai turi prisiimti atsakomybę už savo produktą.
O kaip tai įteisinti jeigu jie jautrūs tik sau ir savo ligotai produkcijai, jeigu jiems svetimas vienybės jausmas, jeigu jie sutapatina žodžio galią su bandelių verslu?
Todėl tapatinti bandelių verslą su žiniasklaidos, o tuo labiau meno paskirtimi yra neadekvatu.
Žodis turi galią žmonių protams, o menas tuo labiau.
Pavyzdžiui, filmai, teatras gali būti priskirti prie auklėjamojo meno rūšies.
Per tokį meną galima auklėti žmoguje pozityvias, kūrybiškas reakcijas į įvykius, situacijas ir atvirkščiai negatyvias, griaunančias.
Meno, kuris stimuliuoja žmoguje griaunančias reakcijas į įvykius šiuo metu yra perteklius.
Nepamirškime ir apie tokią kategoriją kaip vaikai, paaugliai, jaunimas.
Žiūrėdami filmus jie nepastebimai treniruoja savo būsimas reakcijas į gyvenimo įvykius.
O įvykiai yra jokie, bet reakcijos gali būti griaunančios žmogaus prigimtį.
Vienas ir tas pats įvykis priklausomai nuo žmogaus reakcijos gali jį sužlugdyti arba atvirkščiai vystyti.
Žurnalistai irgi turi įtaką žmonių protams.
Pavyzdžiui, vardan reitingų žurnalistai parazitai gali išnešioti visuomenėje gandus sėjančius baimę ir paniką. Tai tiesiogiai veikia žmonių pscihiką.
Televizijos poveikis žmonių pscihikai irgi miližiniškas, ypatingai paaugliams.
Televizija gali stimuliuoti žmogų į tai kas griaus jo prigimtį arba atvirkščiai.
Paparastas pavyzdys, kad ir madingos figuros, grožio kultai. Paauglės gi visą tą šlamštą valgo, stimuliuojasi, priima kaip už vertybę, o pasekmių yra klaikių.
Menininkai ir žurnalistai turi prisiimti atsakomybę už savo produktą.
O kaip tai įteisinti jeigu jie jautrūs tik sau ir savo ligotai produkcijai, jeigu jiems svetimas vienybės jausmas, jeigu jie sutapatina žodžio galią su bandelių verslu?
Man atrodo, kad čia tuščia diskusija. Nes kai paprastus dalykus bandoma pakelti į filosofinę kategoriją arba apibendrinti, dažniausiai išeina niekai. Spauda, o tiksliau „žiniasklaida“, negali būti nei geltona nei raudona, nei ruda. Raudona ir ruda jau ne žiniasklaida. Tai yra toks pats verslas kaip bandelių kepimas ar batų siuvimas. Išskirtinė žiniasklaidos (ir netik: teatro, muzikos, literatūros ar politikos) misija yra mitas. Išskirtinis yra tik pardavimo objektas – tiesa, blogiausiu atveju jos paieškos. Deja žmonės ir ne vien Lietuvoje (vėl tas pats mitas) mano, kad yra kitaip. Pavyzdžiui – nusipirkote batus. Po dienos suplyšo. Ar vėl pirktumėte tos firmos? Ne. Pirkote bandelę. Vietoj lašinukų įdaro – vinys. Velniop tokią kepyklą, dar į teismą paduotumėte. O va pirkote laikraštį, o ten melas… Ai tiek to, pirksiu ir kitą. Ar nors vienas žmogus atsisakė prenumeratos? Dabar apie „geltonumą“. „Geltonąją“ vadinama žiniasklaida, ko gero, ir liko vienintelė, kuri dar gali pretenduoti į „žiniasklaidos“ titulą. „Rimtoji“ dažniausiai primena viešuosius ryšius: Seime surengta spaudos konferencija, ministras pirmininkas pasakė, prezidentė pastebėjo, pozicijos lyderis pasmerkė. O kas įvyko? Žurnalisto (tikro žurnalisto) darbas nėra pranešimų spaudai atpasakojimas. Kaip pasakė vienas iš JAV žurnalistikos grandų – kiekvienas žmogus turi ką pasakyti. Platinti tai, ar nei yra viešųjų ryšių specialistų darbas, bet kiekvienas žmogus turi paslaptį, kurią nori, visais įmanomais būdais, nuslėpti ir jos radimas – žurnalistų užduotis. Palyginkime ką nuveikė „rimtoji“ ir ką „geltonoji“ žiniasklaida. Verdiktas vienareikšmis – nuo Stomos kaukės nuplėšimo iki Kedžio istorijos pakėlimo į absurdo lygį , nuo Valinsko nuvertimo iki Irmos vagysčių. Visur ir visada pirmieji buvo „geltonieji“. Irmą paminėjau neatsitiktinai. Ji lyg ir iškrenta iš konteksto. Kokio konteksto? Yra paslaptis, ji atskleista, žmonėms tai įdomu. Reiškia – žurnalistika. Kodėl žmonėms tai įdomu? Dėl paprasčiausios priežasties. Protingi žmonės domisi idėjomis, normalūs žmonės domisi daiktais, nevykėliai domisi kitais žmonėmis. Tipinis Lietuvos skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas patektų į „normalaus nevykėlio“ kategoriją. Racionalus protas ir žemiška meilė daiktams būdinga kiekvienam tikram lietuviui. Taigi „normalus“. Skurdas ir nesugebėjimas oriai pragyventi iš atlyginimo taigi „nevykėlis“. Tokiam vartotojui giliai nusipjauti ant globalinių problemų, o va liežuviu paplakti, pats tas. Pardavinėti jam kitokias žinias, bergždžias darbas. Nors ir gražūs, plonos odos, itališki aukštakulniai, Nencui medžiotojui vargu ar jie patiks.
Ir dar, lyginti ir apkalbėti yra treniruotė. Treniruotė tampa įpročiu.
O pamėgink pakeisti įprotį…
Įprotį pakeisti galima tik nauju maloniu įpročiu.
Duok žmogui didelį kiekį malonumo jis tuo metu pamirš viską.
Bet malonumas deficitas, todėl lieka senas įprotis…
Kai savam gyvenime malonumas deficitas, tuomet gyvenamas svetimas prie TV ar žurnalo.
Bulvarinė spauda prilimpa ir sėkmingai vyniojasi ne ant kiekvieno žmogaus.
Bet atkreipkite dėmesį į tai kaip beveik kiekvienoje šeimoje vyras su žmona, arba draugės mėgsta apšnekėti bendrus pažystamus. Tai jau galima sakyti įgimta.
Todėl geltonoji spauda gyvavo ir gyvuos! Ir aš asmeniškai laiminu ją ir skiriu jai savo garbingą vietą žiniasklaidoje. Tik savo vietą.
Jeigu prote yra savybė LYGINTI, tai žmonės ir apkalbinės vieni kitus, lyginsis kas ką nusipirko, kaip apsirengęs, kaip elgėsi , kur buvo ir t.t.
O geltonoji spauda viso to šerdis!
O jeigu prote nėra savybės lyginti, lygintis, tai žmogus gyvena savo gyvenimą, dirba, kuria, mėgaujasi ir apkalbėti kitus nėra prasmės, kai yra suvokimas, kad SVETIMO GYVENIMO GYVENTI NIEKAS NEGALI.
Jeigu toks suvokimas yra, tai lyginti ir lygintis netenka jokios prasmės. Ir kokia prasmė apšnekėti kas ką nusipirko, kur buvo, kaip atrodė. Vistiek kiekvienam tik savo.
Beje proto savybė lyginti yra nuodinga.
Pavyzdžiui, moteris lygindama savo vyrą su kaimynės griauna savo pačios šeimos laimę.
O televizija rodydama turtuolių gyvenimą padaro liaudį nelaimingą, sukeldamą pavydo jausmą, kurio tėvas yra proto savybė lyginti.
Prisižėję svetimų gyvenimų per TV ir lygindami su savo, žmonės tampa nelaimingi, žmonos pradeda priekaištauti vyrams, vyrai žmonoms, vaikai stimuliuojasi irgi į madingą šlamštą.
Stimulai turėtų kelti ne pavydą bet troškimą vystytis, tobulėti, o ne kaip gerbuvį prikaupti.
Gerbuvis juk yra reikalingas iš ties tik senam žmogui. Senam žmogui reikalingos garantijos, nes jis nebeturi jaunatviškos energijos, optimizmo. O dabar jauni žmonės jau seneliai, visi tik apie gerbuvį neršia kaip pensininkai.
Dainiau, jeigu pradėjai, reiškia laikas baigti ir gimdyti kiekvieną kartą kažką naujo.
Taip nežinia kaip…
Nes ten kur sena ir įprasta naujam negali būti vietos.
Pavyzdžiui, netgi posakis nebarstykime kiaulėms perlų gali būti suprastas visiškai skirtingai.
Kiaulė tai ne kitas žmogus, bet protas neigimo būsenoje. Tai ir yra kiaulė.
Todėl jeigu protas neigimo būsenoje, visi išmintingi žodžiai beprasmiški.
Gali milijoną išmintingų žodžių privynioti ant proto esančio neigimo būsenoje, visa tai beviltiška ir kvaila.
Tad jeigu žmogus išanksto prieš jus nusistatęs neigiamai, skeptiškai, neskubėkite jam dalinti patarimus, padėti , dalintis savo mintimis ir t.t.
Ir lygiai taip pat jeigu paties protas nusiteikęs skeptiškai arba neigimo būsenoje, reiškia tobulėjimui durys uždarytos.
Tuomet įmanoma tik įtikti ( savo paties kiaulei), bet vystymosi nebus.
Na, aš apie tai, kad jeigu žinasklaidoje pradėjai revoliuciją ir žinai kaip, reiškia revuliocionierius miręs.
Rytų vienuolynuose yra toks posakis: žinantis miręs.
Mariau, lyg ir pradėjau 🙂
Svarbu ne tai ar visuomenė remia bulvarinę spaudą, bet koks paties asmeninis santykis su bulvarine spauda.
Jeigu visuomenė ne dorovės ištroškusi, tai ją gali pakeisti vienas žmogus – savyje.
Įvykiai, situacijos, daiktai, žmonės yra jokie.
Tai priklauso nuo kiekvieno asmeninės pasaulėžiūros, proto ir pajautos.
Kas yra kultūringa, moralu, teisinga, sekmė, gėris, dvasinga? Ne visi pastebi, kad po visu tuo slepiasi protas su konkrėčiomis savybėmis.
Tai kas įtinka asmeniniam protui bus kultūringa, moralu, geras žmogus, sekmė ir t.t.
O jeigu neįtinka?“ – nekulturinga, amoralu, nesekmė, niekšas , kvailys ir t.t.
Proto savybės nori pratęsti save iki begalybės!
Todėl žmonės instinktyviai bėga nuo blogio į gėrį, kovoja prieš blogį vardan to, kad galėtų pratęsti save toks koks jis jau yra iki begalybės.
Tame nėra jokio vystymosi, o tik reikalavimas įtikti iki begalybės.
Deja viskam yra riba ir atsiremiama į sieną.
Pratęsti savęs toks koks jau esi nebeišeina.
Tuomet prasideda kova vardan gėrio, geresnio rytojaus, kultūros, moralės.
Tik klausimas vardan kieno konkrėčiai kultūros?
Žinoma, kad savo asmeninės!
Tai kas įtinka mano supratimui, pasaulėžiūrai ir yra kultūringa, o kas neįtinka amoralu, nekultūringa.
O jeigu kitas žmogus irgi traukia kaldrą ant savęs?
Prasideda kova, kieno kultūra triumfuos!
Pas ką daugiau įtakos ir jėgos, to kultūra ir triumfuos.
Tokios, savo kultūros propogavimo geriausias pavyzdys pasaulyje yra Amerika…
Kulturingas prieš nekulturingumą kovos nekovodamas.
Tai galima sulyginti su tuo, kad didids menininkas prieš batsiuvį nekovos, jam nemoralizuos ir jo nekritikuos, jis jį perspjaus savo kūryba.
Jeigu didis žurnalistas kovoja su bulvarine spauda, tai kūrybiškumas išsisėmė ir jis menkesnis už tuos, prieš kuriuos kovoja, kritikuoja.
Geras prieš blogį kovoja meile, gerumu, bet ne kritika, pamokslavimais, niekinimu, smerkimu, teisimu.
Taigi, visą bulvarinę spaudą gali pakeisti vienas žurnalistas su savo kūryba, bet ne kritika ir kova prieš ją.
Ir visą bulvarinę spaudą gali sunaikinti vienas žmogus – savyje.
Ir visa amoralią visuomenę gali pakeisti vienas žmogus – savyje.
Nori pakeisti pasaulį pradėk nuo savęs.