Laikraščių tiražai krenta, didelis PVM žlugdo verslą, mokesčiai nepakeliami, reklamos mažėja, žmonės mažiau skaito, internetas ir televizija ima dominuoti ir t.t. Tai vienos banaliausių priežasčių, kuriomis dažnai aiškinamas sunkus laikraščių gyvenimas Lietuvoje. O 180 tūkstančių (!) tiražą turinčio savaitraščio „Savaitė” vienas redaktorių Arūnas Marcinkevčius su tuo nesutinka – jo nuomone, tiražus augina įvairi ir įdomi žurnalistika, o smukdo spaudą – paviršutiniškumas ir negatyvas.
Žinodamas, kad didžiausio tiražo savaitinis žurnalas yra „Žmonės”, kažkaip pamiršdavau „Savaitę”. Matyt, ne aš vienas. Apskritai, kuomet žiniasklaidos analitikai kalba apie Lietuvos „didžiausią” spaudą mini „Lietuvos rytą”, „Respubliką”, kartais kalbėdami apie šiokią tokią įtaką dar pamini „15 minučių”, „Verslo žinias”, su etiką ne kartą turėję problemų „Vakaro žinios” ar „Lietuvos žinios” taip pat tik minimos.
Tačiau savaitraščio „Savaitė” kuklus buvimas rinkoje, atrodo, net nepastebimas. Na o jei jei imsime vien tik įspūdiungą jo tiražą, tai, pasak kolegos A. Marcinkevičiaus, jų leidinio vienos savaitės tiražas – tai „pilna fūra”. O tokią „fūra” spaudos – tai milžiniška auditorija. Juolab, kad sudėję bet kurios eilinės savaitės dienos „didžiausių” net kelių dienraščių tiražus į vieną „furą”, jos tikrai neužpildysime.
Todėl šiandien apie „Savaitės” sėkmingą plėtrą, konkurentų nesėkmes ir spaudos perspektyvas kalbuosi su Arūnu Marcinkevičiumi. tai viena jo citata:
„Pas mus nėra „nušovė, papjovė, išprievartavo, išvirė ir suvalgė.” Pas mus to absoliučiai nėra. Užtenka apie visas tas prieblandas ir gatvės pjautynes rašo kas tik nori. Antra, pas mus nėra politinės kasdienybės: kas ką apspjovė ir kas ką aplojo. Pas mus nėra to kasdieniško paviršutiniškumo.”
Linkiu gero žiūrėjimo. Pažadu, pokalbis neturėtų prailgti 🙂
Taip.Svarbiausia su tuo šlamštu ir šiukšlėmis susitvarkyti patiems,o ne mesti į kaimyno daržą.
Paprastas pvz.:puikus kaimynas,labai sutvarkyta namų aplinka.Tiesiog vertas tik pgyrymo.Ir ką gi aš matau..karts nuo karto perkelia per tvorą savo šunį ir „šikdynina”,mano darže,tiesa mano daržas ne tos sutvarkytas,nes neturiu galimybių,jėgų ir t.t
Ir ką man daryti?Norėtusi tais „š” apmėtyti kaimyno langus..,bet tada susirinks „minia”..ir visi nuspręs..kad aš turiu netik savo daržą susitvarkyt,bet ir kaimyno šuns „š”..
Taigi pradėti nuo savęs tikrai verta,bet ne kaimynui ant” galvos”…:)))
Dainiau, bet tai jau nauja bendravimo kultūra.
Mariau, aš mačiau šį leidinį būtent tokiose šeomose, kuriems tie vaj vaj vaj jau atsibodo. Tad vietoj kritikos galima rinktis alternatyvą ir taip išreikšti savo poziciją.
Jeigu pro langą kiekvienas mesime šiūkšles, tai neišvengiamai ateis diena kai susirūpinsime ką dabar daryti su ta mąse!?
Tie simptomai dabar visose srityse kultūroje, mene, politikoje, ekologijoje ir t.t. ne tik žiniasklaidoje.
Žmonių besiskundžiančių persisotinimu iki pykinimo skaičius auga.
Ką daryti?
Kilti į kovą prieš šlasmštą?
Bet jeigu pats apsirijai iki vėmimo, tai pulti ieškoti kaltų, kurie per jėgą primaitino kaip ir naivu. Čia tas pats, kad rėki ant virėjo, keiki, kritikuoji ir tuo pačiu metu riji ir riji jo iškeptus pyragėlius.
Todėl kova su šlamštu yra jo tiražo didinimas!
Šlamštą galima tik perdirbti.
Ir nori to ar ne, bet pirmiausia teks pradėti nuo savęs.
1. Nustoti ieškoti kaltų.
2. Suvokti, kad ekologiško produkto niekas ant lėkštutės nepaduos, ant lėkštutės tik įprastas šlamštas.
3. Nekaltink, ne keik, ne kritikuok to, nuo ko pykina bet – nebevartok.
4. Nebevartoti prie ko įpratai ne taip paprasta, bet tik tol kol nesuradai naujo.
Žurnalistai irgi turi pukią galimybę, pasiūlyti persisotinusiam vartotojui paragauti naują produktą. Niša čia tikrai yra.
Tadai, tikrai nevengiu. Manau, kad supratai, jog interviu ne apie akcininkus. Kol kas neturiu plano daryti skaidrumo „rentgeną” – pasisodinti kiekvieną redaktirų ir klausimus užduoti, kas akininkai, kiek uždirbate, iš kur pinigai. Tai ne šių interviu tikslas. Beje, Kultūros ministerijos tinklapyje galite ratsi akcininkus.
Vienas pastebėjimas. Įdomūs tie Jūsų interviu su žiniasklaidos atstovais, bet būtų dar įdomiau, jei būtų daugiau klausimų arba tiesiog atsirastų standartiniai klausimai pradžiai apie priklausomybę, akcininkų sudėtį, direktorius, vadovus, redakcijos ir valdybos santykius. Manau, ilgai siektas žiniasklaidos skaidrumas ir aiškus deklaravimas (kad ir iš kalbinamų redaktorių lupų) čia tikrai nepamaišytų.
asmeniškai man, kartais tikrai trūksta aiškumo, o kartais supranti, kad jo tendencingai vengiama.