Kolegė Gražina Sviderskytė . Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje pasidalino savo įžvalgomis apie kūrybiškumo stoką komentare „Keliautojos refleksija: kodėl aš nekūrybinga?”
Šiaip jau ir man tenka nemažai keliauti. Todėl Gražinos bandymas palyginti „mus” ir „juos” atrodo labai natūralus. Ir tik lygindamas ne vien supančią aplinką, bet ir žmonių elgesį, gali suprasti gražesnio ir geresnio gyvenimo priežastis. Ir čia, ir ten.
Labai taikliai Gražina pastebėjo, kad Lietuvoje labai madinga vaikytis kitų sukurto gero:
„Gražesnio gyvenimo nenusipirksi net už ES pinigus ir neperkelsi iš už tvoros į savo kiemą. Jį tenka kurti ir puoselėti – rūpestingai, kantriai. Ar tai vyksta Lietuvoje? Po truputį. Šiek tiek. Bet masinė emigracija įspėja apie stiprų polinkį jau ne kurti, ne vargti dėl kūrybos, o vaikytis kitų sukurto gero. Ši srovė tokia plati, kad sykį užkliudė ir mane, su ja nesusijusią.”
Jau greitai planuoju pateikti mano dienoraščio skaitytojams interviu su buvusia mano kolege (kriminalinių naujienų žurnaliste), kuri jau beveik dešimt metų gyvena emigracijoje ir mėgaujasi darbu, kuris labai labai toli nuo žurnalistikos… Bet jis teikia malonumą ir kolegė jaučiasi puikiai.
O štai Gražina atrado ir dar vieną priežastį, kodėl dalis žurnalistų yra pasiklydę pasirinkime: tarp savo profesijos ir kito darbo:
Emigrantų sraute žurnalistų palyginti reta: šioje profesijoje užsienio kalbų mokėjimas lemia daug, bet gimtoji kalba dažniausiai lemia viską. Jei ne šis barjeras, lažinuosi: Lietuvoje užeitų redakcijų tuštėjimo metas. Akivaizdu, kad tuo persisunkę smegenys.
Na o dalies žurnalistų smegenų ir kūrybos persisunkimas negatyvu dar turi ir paaiškinimą:
„Gimtojoje žiniasklaidoje tendencija aiški: blanksta autorystė, nuvertėjo žurnalisto, paskui – redakcijos atsakomybė, per bevaises, bet įnirtingas TV3 teismines batalijas ginčyta net skleidėjo atsakomybė. Bendražygiai iš mokslo ir kultūros barų antrina, kad moksle „mūsijimo” užtektinai, kultūroje – pertektinai, o paveldo apsaugoje… et, po gaisro Tytuvėnų vienuolyne trūksta žodžių. „
Todėl norisi pritarti ir Gražinos mintims apie tai, kas galėtų padėti kiekvienam atskiram žurnalistui išlikti ir net kurti:
„Svarbiausia – individualus „aš”, jo veiksmas. Jis viską apsprendžia. O nuasmenintos bendrybės tik stingdo.”
Niekas negali gyventi svetimo gyvenimo.
O kas slepiasi po sąvokomis gražesnis, geresnis gyvenimas?
Tai noras pratęsti save toks koks esi iki begalybės.
Vagiui geresnis gyvenimas asocijuojasi su didesniu grobiu, alkoholikui su galimybe dažniau išgerti, vartotojui su didesne alga , hierarchijos tarnui su aukštesniu laipteliu hierarchijos skalėje, ubagui su laimėjimu loterijoje ir t.t.
Geresnis gyvenimas dažniausiai yra siejamas su kiekybe. Deja norai neturi galo, bet užtat turi ribą. Tam, kuris priėjo ribą vaikydamasis kiekybės, dabar kiekybės vaikymasis tik dar labiau sustiprins jo ribinę būseną. Duok alkoholikui milijoną ir jis galutinai žlugs, nors pats alkoholikas ginčitųsi, kad jis pinigus investuotų į verslą ir t.t.
Deja kiekybė nepakeičia žmogaus vidinio tūrinio, o jį tik dar labiau sustiprina.
Geresnį , gražesnį gyvenimą galima sieti tik su žmogaus vidiniu turiniu. Gyvenimo kokybė priklauso nuo žmogaus vidinio tūrinio. Nori gyvenimo kokybės, pažink save, pradėk nuo savęs.
Gyvenimo situacijos, įvykiai yra jokie, bet reakcijos visados konkrečios. Reakcijos priklauso nuo intelekto, pasaulėžiūros, pasaulėjautos. Todėl vieną žmogų tas pats įvykis gali sužlugdyti, o kitą vystyti.
Pavyzdžiui; G. Sviderskytės teiginys “Svarbiausia – individualus „aš”, jo veiksmas. Jis viską apsprendžia. O nuasmenintos bendrybės tik stingdo” yra tik viena iš egzistuojančių pasaulėžiūrų.
Pavyzdžiui, kolektyve kuriame yra betarpiška vienybė, individualus ,, aš“ tampa pavoju sugriauti vienybę.
Jeigu žmogui vienybės jausmas svetimas tuomet jis karjeristas, jautrus pažymiui, įvertinimui, padėkai, išskirtiniam dėmesiui. O tas, kuris jautrus vienybei jis visiems šiems dalykams nebus jautrus ir niekados neprikaišios, kad kitas mažiau dirba, mažiau svarbus ir t.t.