LTV Naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis kolegai Vladimirui Laučiui davė interviu apie žurnalistų profesinę etiką šiandieninių aktualijų kontekste.
Pacituosiu tik vieną, mano galva, taiklią mintį iš naujienų portale Delfi.lt skelbiamo interviu:
„Garliavos istorija yra atskiras atvejis, atskleidęs daug skaudulių ir pateikęs pluoštą neatsakytų klausimų, tačiau dalies žiniasklaidos susitapatinimas su garsiau rėkiančių, civilizuoto elgesio normų nepaisančių, teismų sprendimus ignoruojančių asmenų spiečiumi yra nepagarba savo profesijai ir auditorijai. O pasivertimas tribūna nesveikas aistras kurstantiems ir ant to rankas besišildantiems politikieriams, mano nuomone, yra atgrasus cinizmas.”
Dainiau, aš supratau, kas turėta omenyje sakant „lojantys”. Tačiau, sutikite, tai žaidimas dviprasmybėmis, kurios šiuo atveju išnaudojamos tendencingai. Kaip analogišką pavyzdį, prisimenu prieš, berods, porą metų vykusią patriotišku save vadinančio jaunimo stovyklą, papuoštą šūkiu (jei teisingai prisimenu formuluotę): „Būk baltas”. Ši tema tuomet aptarinėta žiniasklaidoje. Stovyklos organizatoriai tikino, kad jie turi omenyje ne rasinę, bet etninę priklausomybę ir taip nori paskatinti tautiškumą.
Tokie pasakymai nėra kritiški, jie yra nustatantys vertę. Vienus pakeliantys, kitus pažeminantys. Tai ne tik prasilenkia su žurnalisto pareiga, tai tampa politikavimu. Ir problemos nebūtų, jei tuo pačiu nejustume pretenzijų į nešališkumą ir blaivų situacijos vertinimą.
Ir nemanau, kad kitoks bendravimas virstų parodija, primenančia tuos britus. Taktą visuomet galima išlaikyti ir tokių pavyzdžių turime tikrai nemažai.
PN, beje, lojantys tie žmonės ir buvo patys. Mačiau ir girdėjau. Tad juos nepavadino, o pasakė, ką jie iš tieųs darė. Tai jua kas kita – tai faktas.
PN, sutinku, kad epitetas peitetui nelygu. Čia mes apskritai tuoj nudurnėsime su tų žodžių parinkimu, kad ir kritiškas ir mandagus. Juk suprantame, kad iki galo taip nebus. Nes kriitka jau dažnai yra neigiamas atspalvis. Nebnet kalbėtume kiap britai: „Pone, nepriimkite to asmeniškai, bet esate visišks niekšas”. Tai čia jau gerai?
Epitetas epitetui nelygu. Nemanau, kad žeminantys epitetai turi ką nors bendra su etiška žurnalistika. Kritikuodamas, žurnalistas privalo pasirinkti tinkamą stilių, šiaip ar taip jis turi elgtis profesionaliai. Todėl, kai politikus pradeda vadinti bendraujančiais su marsiečiais, piketuotojus – lojančiais šuns balsu, o aistras – nesveikomis, pretenzijų į teisuoliškumą turintys matoniai virsta janutienėmis.
PN, skaityk etikos kodeksą. Ir žurnalistas turi teisę į nuomonę. Beje, ir į kritšką nuomonę. O kaip be epitetų kritiškai vertinti?
man įdomu, kaip su žurnalistų profesine etika dera tie visi epitetai, kuriais prifarširuotas Matonio pasisakymas? 🙂