Naujoji Lietuva-22. Su švente, lietuviai ;-)

pagal | 2012/07/05

Šiandien su malonumu važiuoju namo. Tiksliau, skrendu. Tiksliau, dar tik skrisiu. Sėdžiu Maskvos Domodedovo oro uoste. Kažkaip prisiminiau, kad rytoj šventė. Ir prisiminiau šio ryto pokalbį su taksistu uzbeku.

Kokių 25-30 metų amžiaus uzbekas jau 8 metus gyvena Kazachstano sostinėje Astanoje. Dėl to, kad jo šalis „neturtinga ir be perspektyvos greitai praturtėti“. Todėl ir atvyko į Kazachstaną – laimės ieškoti. Dauguma jo draugų Maksvoje. Kaime gyvena tik mama. Ji kartais aplanko – kartą per metus arba kartą per dvejus. Panašiai ir sūnus lanko mamą. Nera kada dažniau važiuoti. O ir „nuobodu“ kaime – savaitė net per ilgai.

Kasdien po keletą kartų jis važiuoja pirmyn ir atgal į/iš Astanos oro uosto. Matyt buvau paskutinis lašas, perpildės jo kantrybės taurę su svao klausimais. Nuolat klausinėjau, kas yra kairėje, kas dešinėje 🙂 Nors jau esu tai girdėjęs bent keletą kartų, buvo įdomu išgirsti ir kitokias versijas. Vaikinas buvo nuoširdus – sakė, kad nežino. Bet pažadėjo kitą kartą sustoti ir paskaityti užrašus ant pastatų, kad žinotų, kas ten įsikūrę. Sakė, visi važiuojantys taksi taip klausinėja. Tačiau naujai statomą teatrą jis žinojo. Nors teatre nėra buvęs. Bet žino, kad senojoje miesto dalyje kitoje upės pusėje yra du teatrai. Kažkokie. Nebuvo nė karto. Bet į naują nueis. Sakė, bent pasižiūrėti, kaip ten viskas atrodo 🙂

O kol kas jaunasis uzbekas dirba ir bando užsidirbti. Nutariau kiek paprovokuoti – paklausiau, kokias geriausias savybes turi uzbekai, kokias kazachai, kurias vaikinas norėtų turėti. Uzbekai saugo tradicijas, šeimą, vertybes. Jie dirba ir taupo. Bet nėra godūs. O kazachai labiau mėgsta švęsti – visas įmanomas šventes švenčia. Ir dar – jie yra drąsūs ir atkaklūs. Įsitikino vaikinas kai dirbo šašlykų kepėju. Stebėdamas muštynes. Uzbekai, jei mato, kad pralaimės, paprasčiausiai pabėga. Kiek bailoki. O kazachai „pliekiasi“ rimtai. Iki paskutinio. Ir nebėga. Net jei vienas nuo kelių gavo į kailį, pakilęs nuo žemės jis toliau kovos. Štai tokių savybių irgi norėtų.

Tai štai ir galvoju, ko mums trūksta lietuviams? Bandėme ir drąsią šalį daryti (lyg ir kaip kazachai), ir šalį, kurioje gera gyventi ir dirbti (kaip uzbekai), ir dar kažkaip kitaip. O juk esame tokie, kokie esame. Turime nuostabią šalį, jei ją mylime. Turime nuostabias savybes, jei jas žinome ir mokame jomis naudotis bei džiaugtis. Turime silpnybių. Bet jas tereikia pripažinti ir neleisti joms užgožti gerųjų savybių. Gal net paversti stiprybėmis.

Todėl man šiandien tiesiog džiugu, kad gyvenu Naujoje Lietuvoje, kuriai jau 22 metai 🙂 Ji nauja kasdien ir sena buvo vakar. Bet ji tikrai bus rytoj. Todėl jau vakare džiaugsiuosi savo šeima, ir būtinai lietuvišku krepšiniu 🙂 Žinoma, su lietuvišku gaiviuoju gėrimu, kalbėdamas lietuviškai ir net rašydamas draugams trumpąsias žinutes su visomis š, ž ir ų. Ir žinodamas, kad Kazachstane mano padovanoti keli sirgaliams skirti marškinėliai bus panaudoti pagal paskirtį. Kolegos net žadėjo nuotraukas atsiųsti. ir gruzinai žadėjo atsiųsti. Jie tikrai sirgs už Lietuvos komnadą. Nes svao neturi.

Tad turime daug savo, o jei ko neturime – galime džiaugtis už kitus. Ir tai yra tikrai smagu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *