Apie kai kuriuos darbdavius ir žurnalistus: juokiasi puodas, kad katilas juodas

Vakar kolega Andrius Tapinas FB tinkle pralinksmino ir tuo pačiu nuliūdino vienu savo įrašu apie darbo ieškantį žurnalistą.

O situacija labai banali ir paprasta – žmogus atnešė ar atsiuntė savo biografiją ir veiklos aprašymą (taip vadinamą CV). Ir jame labai paprastai, gal net pernelyg atvirai, nurodė, kokias pareigas jam buvo suteikęs ankstesnis darbdavys, kuriam teko dirbti pagal gana keistas užduotis:

„Ištrauka iš būsimojo traktato „Kaip nerašyti CV”
13.4 punktas. Geriau nerašykite apie štai tokius karjeros pasiekimus

2010-2011 TV laida „X”.
Pareigos: žurnalistinių reportažų rengimas, bendravimas ir derinimas su užsakovais bei klientais.”

Šio komentaro nebūtų buvę, jei šiek tiek pasišaipę, pakvailioję ir paliūdėję nebūtume ėmę rimčiau diskutuoti apie tokio įrašo tikrąją problemą. Dar smagiau, kad į diskusiją įsijungė ne tik žurnalistai, kurie kolegiškai puikiai supranta šio reikalo blogybę, bet ir kai kurie darbdaviai. Ir štai vienas darbdavių atstovas rašo:

„Cha cha:) Net apsiverkiau. Žurnalistinių reportažų derinimas su užsakovais ir klijentais”:)))) O LŽS Pirmininkas net nesureagavo. Įprasta, ponas Dainiau? Beje, dar ir LRT xxxx Tarybos pirmininkas:)))”

Na mano reakcija vos tik pasirodžius komentarui buvo paprasta – spaudžiau „like” ir dar kiek sarkastiškai parašiau:

„čia, Andriau, liuks cv punktas, nes jis yra apie tikras pareigas.”

Bet jei jau darbdavio, kuris priklauso Lietuvos radijo ir televizijos asociacijai, atstovas nori mano reakcijos, tai pagalvojau, kad parašysiu ir viešai – vargas žurnalistikai (ir ne tik jai), jei tokias pareigas žurnalistams skiria Lietuvos televizijų ar radijo stočių vadovai. Ir, mano galva, pasirodžius tokiai informacijai jie pirmieji turi reaguoti – įvertinti tokią „praktiką” etikos požiūriu, tada viešai pasakyti, kaip jie vertina tokius dardavius rinkoje.

O man norisi pasidalinti savo patirtimi – esu ir aš dirbęs televizijose, kur reikėjo užsiimti panašiomis pareigomis vienu metu – ir laidas vesti, ir kolegų darbą redaguoti, ir reklamos skyrių kuruoti, ir dar velniai žino kokius darbus dirbti. Taip buvo. Norėjau būti tik žurnalistu, pvz., laidų vedėju, bet gyvenimo realybė toje ir to meto žiniasklaidoje vertė dirbti kitaip.

Todėl kolegą puikiai suprantu ir net užjaučiu. Kita vertus, žinau, kad tai yra unikali patirtis. Jos galima net pavydėti. Ir ji tikrai pravers ateityje. Kaip ir bet kuri kita patirtis, žurnalistui tai tik į naudą. Tačiau juoktis iš šios situacijos mums tikrai yra lengviau, nei padaryti taip, jog to gyvenime nebūtų. Todėl jaučiu, kad ir Lietuvos žurnalistų sąjungai, ir darbdaviams yra dar apie ką ir kalbėtis, ir ką daryti. Bendrai daryti. Ne vien juoktis vieniems iš kitų ir badyti pirštais. Nes tuomet gaunasi kaip toje liaudies patarlėje apie puodą ir katilą. Tik dar neaišku, kas yra juodesnis…