Šiandien su dideliu malonumu skaičiau delfi.lt skelbiamą Mindaugo Jackevičiaus interviu su žurnalo „Veidas” vyriausiuoju redaktoriumi Gintaru Sarafinu. Apie „veidą” ir žurnalistiką. Įstrigo daug jo minčių.
Štai įžvalga apie Lietuvoje esančią žurnalistikos profesijos ydą:
„O pas mus iš žurnalistų išspaudžiamos visos sultys, jie kasdien patiria didžiulį stresą, gauna sąlyginai nedidelius atlyginimus nei gaudavo prieš ketverius metus. Jie nebejaučia, kad žurnalistika – gyvenimo būdas, jie yra be gyvenimo džiaugsmo.
O labiausiai patiko pozityvus požiūris į mūsų profesiją:
„Tačiau ir šiandien žurnalistikoje yra 97 proc. padorių žmonių. O dauguma kalbų apie papirkinėjimus, redaktorius žvėris, manau, iš piršto laužtos. „
Ne tik pritariu Gintarui, bet pasakysiu dar daugiau – manau, kad 98-99 procentai žurnalistų tikrai yra padorūs. Tik išimtys Lietuvoje yra matomos, nes jos paprastai yra didelėse žiniasklaidos priemonėse ir generuoja reitingus. O reitingai – tai ir pinigai ir įtaka. Todėl ten ir padorumas dažniau priverstas kontaktuoti su nepadorumu.
O ypač paprasta ir aiški tiesa Gintaro Lūpomis pasakyta apie tai, kas galėtų Lietuvos žiniasklaidą padaryti dar kokybiškesne:
„Nesutiksiu su sakančiais, kad viskas aplinkui tik mėšlas. Mūsų žiniasklaidos kokybė smuktelėjusi tik dėl skurdo. Jei žurnalistų algos būtų bent kiek didesnės, jeigu skaitytojų perkamoji galia būtų didesnė, reklamos rinka būtų didesnė, kokybės būtų daugiau.”
Be to kaltų nėra.Yra tik „KALTAI”.kurių neišjudins jokie kranai,buldozeriai,raudos ar aimanos…
Ačiū,Mariau,kad be atlygio rašai.Nors tikrai nežinau,gal su Dainiumi sutarėte? Aš tik galvojau,kodėl Dainiui,taip patiko šitas interviu.Taigi manau viskas remiasi tik į litus,man
taip pat.Ir jeigu Dainius sugalvos apmokęstinti savo
„blogą”?..aš irgi tikrai paskaičiuosiu.. 😀
Toks reiškinys kaip mūsų žiniasklaida neegzistuoja. Visados yra konkretus žurnalistas ir jo produktas. Kitas reikalas žurnalisto proto savybės. Milijonas žurnalistų su tomis pačiomis, tipiškomis proto savybėmis, metodais, priemonėmis, tai tik vienas žurnalistas. Kiekybė negali pakeisti kokybės. Taigi, tas vienas žurnalistas nori pratęsti save toks koks jis yra iki begalybės. Todėl pavyzdžiui, Gintaras Serafinas ir akcentuoja tas sąlygas, kurios garantuotų tą tipiško žurnalisto pratesimą iki begalybės. Deja, viskas keičiasi ir žurnalistui, žurnalistikai taip pat yra galimybė atsinaujinti. Bet ne tomis pačiomis priemonėmis, metodais, kurie ir atvedė iki ribinės būsenos. Bet pavyzdžiui, Gintaras Serafinas būtent ir kalba apie tas pačias priemones ir metodus: algą, skaitytojo perkamąją galią, didesnę reklamos rinką. Jis kalba apie savo reitingų ir algos pratesimą iki begalybės. Deja, šios priemonės ir metodai jam buvo veiksmingi kadaise, o dabar realybė pasikeitė. Todėl apie reitingų, didelių tiražų vaikymąsi pats laikas užmiršti. Tokie žurnalistai ir žurnalistika priėjo savo ribą ir nebesivysto. Vietoj vystymosi prasideda kaltų paieška: prastos sąlygos, maži reitingai, alga ir t.t. Tai ir yra žurnalisto degradacijos simptomas! Tai ir žurnalisto senatvės simptomas! Tai kūrybiškai senstančių žurnalistų temą! Todėl aš siūlyčiau kelti žurnalisto ir žurnalistikos atsijauninimo temą, o ne ieškoti priežasčių kas kaltas.
Be to atrodo,kad žurnalistus bandoma „pritemti”,kad tai yra gyvenimo būdas.O jeigu jau gyvenimo būdas?tai mokėti atlygi už tai.Gyvenimo būdas,tai mano supratimu ir yra gyvenimo būdas,ir niekas už tai
atlygio neprašo.O jeigu tai ir sutampa su profesija ir galimybe gyvent ir išgyvent,tai sveikintina ir dabar ir taip buvo visais laikais.Be to žinau žmogų,kuris yra pramintas „kurmio” vardu.Jis kasa griovius vandentiekiui ar kanalizacijai,ar dar kam.
Tiesiog jam patinka,tai jo gyvenimo būdas ir jis išgyvena ir gyvena.Ir netgi patenkintas,kad jį „kurmiu” vadina.
O mokytojai puikiai elgiasi.Nes vistik daug šeimų,kurios augina vaikus,o tos atžalėlės labai visiems svarbios.Taip bandoma paveikti valdžią jautriu keliu. 😀 Tai ir kažkiek pasiekta.O kuo blogesni ar geresni kiti?Manau ne labai kam patiktų,
jei chirurgas pasakytų”darau šiandien nekokybišką operaciją,dėl skurdo”.O žurnalistas gali leisti sau taip paskyti.Taigi tokie tie ir skirtumai. 😀
Dainiau,o dabar ar tik žurnalistai negali išgyventi?
Blogiausia tai,kas tikrai negali išgyventi,ar bent
gyventi oriai,taip nedejuoja,kaip kiti.
Beje, būtent mokytojai ir daro streikus ir net nemokina vaikų kurį laiką. Jie išsireikalauja net daugiau nei kas kitas
šiaip skaitytoja, karas ar maras yra viena. Tačiau kai aplink žmonės gyvena normalū gyvenimą ir yra alternatyva (kare to nėra) dirbti ir užsidirbti žmogui kitoje srityje, rinktis žurnalistiką nėra taip patrauklu.
Įdomios mintys.Bet žmonės ir karo metu,ir tremtyje,ir konclageriuose rašė.Ir tikrai kokybė nenukentėjo,o gal net kaip tik pagerėjo.Jeigu žmogus dirba savo darbą ir yra atsakingas,tai nesvarbu,kiek jam mokės algos,jis ir dirbs sąžiningai ir atsakingai.o jei jo netenkins toks atlygis,ieškos kažko kito.Pvz sumažėjus algai mokytojui,jis gi nepasakys,kad mokys tik vieną mokinį.Be to kas nenori ar nemoka dirbti,visada atras kaltų,tai kėdė per kieta,tai per šalta,tai per karšta…