Šiandien turėjau laimės lankytis Kudirkos Naumiesčio ir Lukšių mokyklose, kur susitikimuose su vaikais kalbėjomės apie XXI amžiaus žurnalistiką, jos vartotoją, veiklos sąlygas ir… perspektyvas.
Abi mokyklos ir nustebino, ir nelabai. Vaikai – kaip vaikai. Mokytojai – kaip mokytojai. Tačiau visur susitikimuose dominavo merginos. Gal joms šiaip įdomiau kalbėti apie kūrybines profesijas? Tačiau Kudirkos Naumiestyje nebuvo susitikime apskritai nė vieno berniuko. Na išskyrus tuos, kuriuos mačiau koridoriuose užsiėmusius stalo tenisu ir kitais įdomiais dalykais.
Dar šiandien ryte važiuodamas automobilyje klausiausi Aurimo Perednio laidos „Pozicija” (Žinių radijas), kurioje su Darbo partijos atstovu Vytautu Gapšiu jie kalbėjo apie tautinį jaunimą ir patriotizmą. Kalbėjo apie tai, kas yra tas tautinis patriotizmas, kas nėra ir pan. Todėl nesusilaikiau Lukšiuose mokykloje nenufotografavęs labai gražios parodos, skirtos kovo 11-osios šventei. Su malonumu pridedu keletą piešinių nuotraukų ir vieno laiško ištrauką. Laiško, kurį rašė iš emigracijos į Lietuvą sugrįžusi mergaitė. Tikrai gražu ir įkvepia 🙂 Smagu.
stebuklinga 🙂
Dainiau, o kuo tas „smagu’ ne stebuklingas? 🙂 Kaip ir faina, gera, super, vau. 🙂
Dainiau, o kas yra nerealūs lūkesčiai? Pavyzdžiui, jei protas viską suskirsto į du polius ir pirmenybę atiduoda teigiamam poliui, o neigiamą atmeta kaip blogį, šlamšta, melagingą, ne etišką ir t.t. Tai kokia tikimybė, išvengti melo, blogio, neteisybės, neetiško, neypatingo, šlamšto, neteisingo, nemadingo, neprestižinio, ne elitinio, ne aukščiausio, amoralaus, nelaimingo, nemalonaus ir t.t. ? Gaunasi, kad protas ir yra nerealių lūkesčių kūrėjas. Jis gi iš anksto išstato reikalavimą jam įtikti. Įtikti privalo įvykiai, situacijos, kiti žmonės. Bet argi tai realu? O jeigu neįtinka? Neįtikimai yra fiksuojami ir kaupiami. Iki ribos. Priėjus ribą, žmogus dažnai sako, kad jam juodas gyvenimo periodas prasidėjo. Nes protas tuos neatitikimus sujungia į vieną grandinę ir gaunasi masyvi virvė ant kaklo. Žmogus nesuvokia, kad jo protas yra tarsi iš anksto nulemta programa. Ta programa veikia sąžiningai pagal savo savybes. Todėl nėra nei vieno, kuris išvengtų ribos. Kiekvienas anksčiau ar vėliau prieis savo asmeninę ribą. Tuomet ir atsiranda malonumo, pasitenkinimo gyvenimu, gyvybingumo, sveikatos stoka. Žmogus ieško priežasčių, kaltų, o priežastis jo paties protas, kuris priėjo ribą. Atrodo viskas labai paprasta, pakeisk programą, įsidėk naują ir gyvenimas vėl tęsiasi. Deja, ši programa siekia save išsaugoti. Protas siekia save išsaugoti. O tai reiškia, kad įsijungia lėta susinaikinimo programa. Lėta, bet užtikrinta. Išjungti, ignoruoti priėjusio ribą proto neįmanoma. Todėl ir atsiranda tema apie naujas proto rūšis. Nes su tuo pačiu protu, kuris atvedė iki ribos išeities nėra. Gaunasi savotiškas uždaras ratas, sena, įprasta griūva, o naujo nėra. Žmogus nei gyvena, nei miršta. Jis papuola į keistą merdėjimo, nepasitenkinimo gyvenimu būseną. Žinoma, tas kuriam dar gyvenimas teka be kliūčių, kurio protas dar nepriėjo ribos jam tema apie kitas proto rūšis nereikalinga ir jis priėjusių ribą nesupras. Panašiai kaip būna kaimynas kaimynui sako sveikas, ko toks susiraukęs, nelaimingas ir t.t. 🙂
Mariau, bet nepasitienkinima skyla iš mūsų suiekltų ar susikeltų nerealių lūkesčių iš šio gyvenimo – valdžios, žmonos ar vyro, draugų ir kaimyno, šalies, supermarketo ir net … orų Lietuvos. Tai čia kaip kamikadzės esame.
Mariau, o kuos tas smagu stebuklingas? 🙂 kiti sako faina, kitiems gera, tretiems super, dar kažkam vau, kiti sako dar kitaip. man samgu yra labai gražus žodis. Už jį gražėsni yra tik ačiū, labas, prašau ir atsiprašau 🙂
Tas Dainiaus „smagu” jau topinis 🙂 , gali pretenduoti į apdovanojimus 🙂 Kaip stebuklingas žodelis, kas be-atsitiktų neužmiršk ištarti stebuklingo žodelio… 🙂 Jei kas nors ant jūsų purvą pila, žemina, įžeidinėja, į užpakalį įspyrė ar gyvenimas katastrofiškai pabrango, iš darbo išmetė ir t.t. nepamirškite ištarti stebuklingo žodelio…Tibeto jogoje rekomenduojama negandas, nemalonumus, nelaimes pasitikti su džiaugsmu. Nes pagal Tibetiečius negandos yra aukščiausias mokytojas. 🙂 Todėl pasitikdami savo aukščiausią mokytoją neužmirkime stebuklingo žodelio… 🙂
Smagu 😎
Regina, protas, kuria vaizduotėje trafaretus ir įsimyli pats save. Sukurtas trafaretas turi atitikti. O jeigu neatitinka, neįtinka? Tuomet protas ima neigti. Jokios meilės čia nei kvapo. Aš kadaise rašiau, kad protas dievina savo šuniuką kol jis įtinka šeimininkui, o jeigu neįtinka tada gali ir spardyti pradėti. Protas jam neįtinkantiems tampa agresyvus. Protas fiksuoja tik neatitikimus,o atitikimų nefiksuoja. Todėl neatitikimai prote kaupiasi. Bet viskam yra riba. Prote yra skaitliukas. Kai skaitliukas pilnas protas pratrūksta agresija. Taip šeimose ir įvyksta netikėtos skyrybos, galvojama, kad dėl smulkmenos, pasirodo, kad ta smulkmena buvo tik paskutinis lašas. Ir sprogimas. 🙂
Dainiau, negatyvas iš nepasitenkinimo gyvenimu, malonumo stokos. O nepasitenkinimo gyvenimo ir malonumo stokos viena iš esminių priežasčių ir yra priėjęs ribą linijinis – hierarchinis protas. Juk ne visi gali tapti LRT direktoriais, žvaigždėmis, olimpiniais čempionais. Kiekvienas prieina savo asmeninę proto ribą. Tuomet ir prasideda kauptis negatyvi psichika. Ji tampa masyvi, apkrauta, negatyvi. Iš čia pavydas, charakteryje kovingumas, neigimas, blogų žinių laukimas ir t.t. Sunki psichika – sunkus gyvenimas. Bet viskas ne taip paprasta, nes priėjusio ribą proto neišjungsi arba atgal į vaikystę nebesigrįši. Gamtoje atgal ėjimo nėra. Gerai tiems, kurie sugeba pasitenkinti pasiektu, tai ką turi ir t.t. O jeigu nepasitenkina? Priėjęs ribą protas ir apvagia žmogų emociškai, pavagia ir gyvybingumą, sveikatą, gerus santykius su aplinkiniais. Ignoruoti priėjusio ribą proto neįmanoma, o naujo proto dar nėra. Todėl žmogus atsiduria tarpinėje būsenoje kai sena ir įprasta byra, o naujo dar nėra. 🙂
ŠS, mane šiame bloge tai labiausiai ir džiugina. Ir dar Mariaus komentarai 😉 Ir Reginos, ir qwerty, ir ŠS, ir net miergos geros 🙂
Ne, neįkertu- kuo toliau, tuo painiau…Gerai -meilė…Tu manai, kad čia protas nedalyvauja? Tai kaip galima įsimylėti nematant žmogaus? Kuo tuomet myli? Jausmas irgi yra proto produktas + hormonai 😕
Mariau, o iš kur tas negatyvas pas daugelį.
Šiaip skaitytoja, aš jau rašiau, kad mes vystome mastymo ( bendravimo virtualioje erdvėje) kultūrą. Mastymo kultūros stoka veikia mūsų psichiką, emocijas ir visą organizmą destruktyviai, o mastymo kultūra ir yra savo psichikos, organizmo harmonizavimas. Todėl bendravimas virtualioje erdvėje gali būti destruktyvus ir harmoningas. 🙂
Aš tik pastebėjau mūsų visų bendravime daugiau pozityvumo 😆 Taigi mokomės.Smagu. 😆
Regina, egzistuoja pozityvių emocijų įvairovė. Bet protas apriboja jas iki dviejų. Teigiama ir neigiama. Laimėjai, įrodei savo pranašumą, išlošiai loterijoje, pripažino hierarchijos skalėje,pasakė komplimentą, įrodei teisybę ir t.t. Tai ir yra teigiama emocija. Viena ir ta pati teigiama emocija. Susidaro iliuziją, kad tai skirtingos emocijos, deja tai viena ir ta pati emocija tik skirtingose variacijose. O neigiama emocija bus priešingai jei pralaimėjai, pažemino, apvogė ir t.t.Neįtiko tavo protui. Tai viena ir ta pati neigiama emocija tik skirtingose variacijose. Taip ir gyvena mechaniniai žmonės. O pavyzdžiui, dvasinis skrydis, meilė, gailestingumas, paslaptingumo jausmas ir t.t. tai jau emocijų įvairovė. Jos už proto ribų. Ar įkerti? 🙂
Mariau, bet ar tu pastebi, kad emocijų (veidukų) aš daug naudoju ir linksmų. Bet rašau piktai, kaip kokių musmirių apsiėdus. Kažin kokia man diagnozė, nes mane viduj kažkas plėšo…Gal man reikia egzorcisto 🙄
Regina, o tu Beną Rupeiką imk kaip meilės Lietuvos gamtai, sodyboms, kaimui, jo žmonėms simbolį. Tuomet nebesakysi, kad jis neproduktyvus. Kas mažai kalba tas daug jaučia ir atvirkščiai. Todėl pagalvojusi apie šį simbolį ( Beną Rupeiką) galėsi pailsėti nuo mechaninio proto, persijungti. Pažadinti savo pojūčius, kaip Qwerty rašo skaidrias, tyras emocijas. 🙂 Argi tai blogai? Juk tai tavo viena iš galimų fazių. Šitaip save padauginsi. Žinoma galima ir kita psciho – emocinė reakcija į šį simbolį( Beną Rupeiką) neigimas. Išvadinti jį pavyzdžiui, nukvakusiu ir visi reikalai. Bet juk tai bus tavo pačios emocija. Aš siūlau savyje kurti pozityvias emocijas, ne destruktyvias. Pozityvios emocijos pozityviai veikia mūsų visą organizmą, jos malonios. 🙂
taip,Mariau. 😀 Turiu apmąstyti.Sudėtingai čia gaunasi 😆 Jau ir taip būvau patenkinta savimi,kad tiek įkirtau 🙂 Tai ką pastebėjau ar pamačiau,man labai daug.Aišku su tavo pagalba.Kitaip,nei kaip. 😀
Šiaip skaitytoja, iš to gali pastebėti, kad kaip gamtoje egzistuoja cikliškumo principas, fazių kaitą, be jokios hierarchijos, tai taip ir tas trečiasis protas gali egzistuoti, be jokios hierarchijos. Paprasčiausiai keičiasi lyderis, bet be hierarchijos. Rudenį keičia žiema, žiemą pavasaris ir t.t. O žmoguje irgi gali keistis fazės, valstybėse gali keistis fazės ir t.t. 🙂
jeigu tik taip,tai puiku 🙂
Taip šiaip skaitytoja, konkurento žlugimas gerai, tai instinktyvi linijinio – hierarchinio proto reakcija. Žvelgiant iš alternatyvaus proto: konkurento žlugimas yra tai kas mus vysto netektis. Todėl konkurento žlugimas yra blogai, nes konkurentas neleidžia degraduoti. 🙂 O iš dialektinio proto atskaitos taško: konkurentas ir yra draugas, o draugas ir yra konkurentas. 🙂
Qwerty, ar visas pažįstamas emocija gali išgyventi dabar, gal kažkurias lengvai, o kai kurių nebe? Yra tokia savoka kaip „dominavimas”. 🙂
N.A. Nekrasovas rašė: “jėga su neteisybe nesusigyvena“. Todėl skyrybos kartais būna neišvengiamos. Pavyzdžiui, prisiminkite savo vaikyste, klasiokus, taigi daugelis pasuko skirtingais keliais. Vienas tapo chirurgu, kitas į aludę ir t.t. Gal taip ir Dainius su A. Vinokuru, A. Raču? Vietoj jų atsirado kitos pavardės, nuorodos. Arba gamtoje pavasaris išstumia žiemą, žiema rudenį, ruduo vasarą. 🙂
Regina, Mariau, jūs labai nepastabūs. Pas Dainių dažnai tai dingsta, tai atsiranda tos nuorodos. Atsiras ir vėl.
Ale tiksliai – Račas dingo 🙂 Dar išmesk Dainiau Rupeiką, nes tas labai neproduktyvus…Jam dar nuo pernai lakštingalos čiulba naktim…. Geriau Užkalnį atsitempk, tą užpjaut pabandysim 😆
patikslinu,konkurento žlugimas gerai 😀 Bet man atrodo,kad blogai. 🙂
Mariau, stebini.Ir vėl neteisingos išvados bei vertinimai.Emocija man yra pažįstama.Aš myliu tą emociją 😐
o man visai nesmagu.Nes jau Dainius”filtruoja”.Taigi už kelerių metų gali patapti ir A.Raču.Ankščiau galvojau,kad yra gražu,kad kolegos,draugai nekomentuoja,nesikiša į kitų puslapius t.y „varnas varnui akies nekerta”.Bet dabar manau kitaip.Jei esi tikras kolega ar tikras draugas manau verta patapšnoti per petį ir bent sugebėti pasakyti frazę”sustok-pamąstyk”.Bet kol kas,kol galvojame,kad konkurento žlugimas,tai blogai..be šansų.
Qwerty, blogai apie mane galvoji…Sakiau, kad esu empatiška, prisitaikau ir galiu visko prirašyt…Bet Dainius tikrai kartais nuvaikėja….Nu ką jis gali gero toms panelėm papasakot apie žurnalistiką? Kad reikės būt etiškom ir teisingom savo profesijoj? Neįdomu! Jos nori iš karto patapti televizijos žvaigždėmis ir staipytis prieš kamerą vedant laidas studijoje. Q jeigu laukia toks vargelis, kaip tos mergaitės su cibutėm iš „Dviračio žy-y-y-nių, kuri parvaikyta redaktoriaus ir užerzinta operatoriaus – tai gyvenimas greit pasirodys nei gražus, nei smagus.
Dainiau, pastebėjau, kad A. Račas iš skyrelio Nuorodos dingo 🙂 Prieš gerą pusmetį A. Vinokuras dingo, dabar A. Račas…Smagu 🙂
qwerty,tau tikrai reikia avižų.Parašysi dar ne taip,o lėksi kaip.. ir žvengsi,kaip TIKRAS ŽIRGAS.
qwerty,aš niekaip neįkirtau,prie ko čia Regina?Ar norėjai pirmauti?Bet tai ne žirgų lenktynės. 🙁
qwerty ❓ ❓ ❗ ❗ 😯 🙁 😀
Qwerty, Dainius šį tekstą parašė iš savo emocinės būsenos, o tu perleidi tekstą per savo hierarchinio-mechaninio proto filtrą. Todėl Dainiaus turinys emocija išreikšta šiame tekste. O jeigu tau ši emocija nepažįstamai? Tuomet ką tavo loginis, hierarchinis, mechaninis protas gali daugiau rasti šiame tekste? Tu ir parašei: spuoguotą gimnazistę iš Šakių rajono. Vienas ir tas pats tekstas, o jo turinys gali būti visiškai skirtingas. Vienam dvasios pakylėjimas, kitam banalybė ir neigimas. Ar gali esantis neigime suprasti esantį dvasios pakylėjime? Tai tarsi du žmonės, bet skirtinguose upės krantuose 🙂
Regina, tavo gyvenimas yra vien ribinė situacija, o Dainiaus gražus ir rožinis, kaip gimnazistės iš Lietuvos provincijos.
Nes Dainius niekada tavęs nepaprašys: ei,Regina,pamokyk ką ten kaip daryt, kad eilinį skundą surašyt. Aš noriu gyvent taip,kaip tu…
Kaip ir niekada tu neparašysi tokio nekalto, skaidraus ir tyro rašinėlio apie provincijos gimnaziją, su negudriais pastebėjimais: „vaikai – kaip vaikai. Mokytojai – kaip mokytojai” ir priekvailiai optimistiniu šūkiu:Tikrai gražu ir įkvepia.Smagu!!!
Jei ne tas „smagu” pabaigoje, tai būtų akivaizdu, kad rašinėlį surašė kokia spuoguota gimnazistė iš Šakių rajono.