Kova su korupcija ir žurnalistų vaidmuo: ar viską padarome tinkamai?

Diskutuojant apie vadinamąją juodosios buhalterijos bylą ir Darbo partijos lyderių nuteisimą už sukčiavimą neapleidžia mintis, kad ši byla yra tik tarpinė stotelė sprendžiant tikrąsiais su šia byla susijusias problemas. Juk kelių asmenų nuteisimas nėra tikrasis sprendimas. Svarbiausia – išanalizuoti jų veikimo schemą, modelius ir veikėjų elgesį bei bandyti surasti priemones, kurios neleistų ateityje kitiems ar tiems patiems asmenims veikti tokiu pat principu.

Todėl rimtesnei diskusijai norisi pasiūlyti dar 2005 metais skelbtame Jolantos Palidauskaitės moksliniame straipsnyje „Korupcijos ir atsakomybės problema viešojo administravimo sistemoje” iškeltus teiginius, kuriuos bandysiu selektyviai pacituoti:

Auganti žiniasklaidos įtaka piliečių apsisprendimui rinkimų metu iškelia „politinio spektaklio“ kainos klausimą. Atsakant į tam tikros visuomenės dalies poreikius pamatyti politinį šou, užuot rimtai gvildenus visuomenės problemas, politikai ir žiniasklaidos atstovai tampa sandėrio (kurį galima įvardyti kaip korupcijos
formą) dalyviai.

Lietuvos žiniasklaida, kurią galima pavadinti „visuomenės informavimo ir linksminimo priemone“, yra verslas, paklūstantis rinkos mechanizmams, jos logikai ir negailestingam konkurencijos principui. Vedama naudos ir pelno motyvų, ji ieško sensacingos ir paklausios medžiagos, kuri padidintų jų leidinių ar programų tiražus ar reitingus.
Paklausi savo aktualumu korupcijos tema sulaukia didelio visuomenės ir politikų dėmesio bei nevienareikšmiškos reakcijos. Visuomenė, remdamasi žiniasklaidoje pateikta medžiaga, formuoja savo nuomonę apie šalies ar vietos valdžią. Ta nuomonė yra gana neigiama, nediferencijuota (linkstama apibendrinti, kad visos valdžios institucijos ir jų tarnautojai yra korumpuoti, savanaudžiai ir kt.), dažnai paremta emocijomis, subjektyviais vertinimais, o ne asmeniniu patyrimu. Politikai, reaguodami į žiniasklaidos kuriamą dienotvarkę, derina savo veiksmus ir sprendimus su tuo, kas kalbama, rašoma ar rodoma masinės informacijos priemonėse.

Lietuvos žiniasklaida prisideda prie korupcijos demonizavimo, t.y. sukelia korupcijos totalinio paplitimo ir nenugalimumo įspūdį, užuot skatinusi visuomenę kovoti su šiuo reiškiniu ir taip demonstruodama siektinus ir sektinus pilietiškos žurnalistikos pavyzdžius.

Nešališkumo ir nesavanaudiškumo vertybių devalvacija valstybės tarnyboje sietina su bendrai visuomenėje vykstančia vertybių kaita. Šiuolaikinė visuomenė ypač vertina vartojimą ir daiktų turėjimą, asmens sėkmę ir prestižą matuoja materialine gerove ir jo pagrindu susiformuojantį vartojimo stilių, o ne individo indėliu į visuomenės vystymąsi.

Globaliai plintanti masinė kultūra sąlygoja vartotojiškos visuomenės atsiradimą kai prioritetas teikiamas pragmatiškiems, racionaliems tikslams ir vertybėms, idealistines vertybes nustumiant į antrą planą. Tokiai visuomenei būdingas ne tik vartotojiškas elgesys, bet ir mąstymo būdas.

Masinės komunikacijos priemonės propaguoja masinės kultūros produktus, kurdamos vartotojišką mąstyseną, reklamuoja vartotojišką elgesį, kuris palaipsniui prasiskverbia į politinę ir administracinę sistemas. Daugelis politikų ir valstybės tarnautojų visai nesijaudina, bandydami asmeniniais ar kitokiais tikslais pasinaudoti tarnybine padėtimi (pagal galiojančią vartojimo kultūrą). Valstybės tarnyboje galima pastebėti elgesio požymių, kurie atitinka rinkos dėsnius, o ne tarnavimo visuomenės gerovei normas.

Tendencingai žurnalistų atrinkta neigiama informacija apie valdžios institucijas dalį viešojo administravimo sistemoje egzistuojančių problemų (korupcija, interesų konfliktai, neefektyvumas ir neoperatyvumas tvarkant visuomenės reikalus ir kt.) perkelia ant pavienio valstybės tarnautojo pečių, kuriam tenka bendrauti su besikreipiančiais piliečiais. Piliečių nepagarba pareigūnams (visus juos vertinant kaip potencialius kyšininkus, korumpuotus, nekompetentingus asmenis), administracinių procedūrų nesuvokimas, bendresnio valdžios veiklos konteksto nesupratimas kelia tyrinėtojų dėmesio dar nesulaukusią valstybės tarnautojo savijautos problemą.

Šiuo atveju kolegų žurnalistų diskusijai norisi išskirti du aspektus – korupcijos demonizavimas žiniasklaidoje ir politinio „spektaklio kūrimas„. Kaip kovoti su šiais reiškiniais?