Kol kas dar trūksta išraiškingų žodžių apibūdinti naują/eilinį/tęstinį skandalą dėl naujienų agentūros žurnalistų ir jų informacijos šaltinių sekimo. Du trečdaliai BNS žurnalistų ir visi jų pokalbiai su tūkstančiais žmonių buvo sekami dėl vieno tyrimo. Neklauskite kokio, nes gali imti juokas pro ašaras. Lietuva nebuvo atsidūrusi ant kokios nors išnykimo ribos. Viskas buvo paprasčiau, bet tik ateityje gal sužinosime, kad gal ta nacionalinė grėsmė ir buvo.
O kol kas žinome tik faktą, kad greičiausiai tiriant baisi baisios informacijos nutekinimo istoriją teisėsaugininkai su vieno teismo budinčio teisėjo palaima gavo teisę sekti tūkstančius žmonių ir jų pokalbius su solidžiausios Lietuvos naujienų agentūros žurnalistais. Kiek ir ko pavyko pasiklausyti ir kokių paslapčių sužinoti – vienas Dievas ir tos ausys težino. Bet gali būti, kad didžioji privačių pokalbių dalis neturėjo nieko bendra su jokiais nusikaltimais. Bet jie buvo fiksuojami ir gal net kažkaip naudojami. Pvz., smegenis lavinti, išsilavinimo spragas užkaišyti. Net smalsumą patenkinti. Ir net jei visa ta medžiaga kada nors bus sunaikinta, bet jei kas į savo smegenis įsiės bent dalį pokalbių ir juose buvusios informacijos, niekas negali ir negalės niekada būti saugus, kad tokio pokalbio detalės netaps viešos ar šantažo įrankiu. O tai jau realiai kelia grėsmę ir nacionaliniam saugumui. Tad man kyla natūralus klausimas – kas labiau kelia grėsmę nacionaliniam saugumui – žurnalistų pokalbių turinys ar to turinio sekimas?