Savivaldos rinkimai: Pirmos kregždės – dar ne pavasaris. O gal?

pagal | 2015/03/02

Šiandien nuo ryto interneto portalai ir radijo stotys aktyviai svarsto ir diskutuoja apie savivaldos rinkimus. Dėliojamos koalicijos, skaičiuojamos pergalės ir praradimai. Dėliojami galimi variantai po kovo 15-osios, kuomet galutinai paaiškės finalinio etapo nugalėtojai ir antrosios vietos (pra)laimėtojai.

Kol visi dėlioja ir spėlioja „kas yra tikrieji lyderiai“ antrajame rinkimų etape, aš sau tyliai pasidariau paprastas išvadas – jei kurioje nors savivaldybėje pirmosios vietos nugalėtojas surinko mažiau nei 40 procentų rinkėjų balsų, jokių tikrų lyderių tame rajone ar mieste apskritai nėra. Yra daug ir įvairių interesų, o pati bendruomenė labai suskaldyta ir tokiai savivaldai gerus pokyčius gali garantuoti ne paskiras politikas, o kolektyvinis darbas ir kompromisų ieškojimas.

Visgi man žymai įdomiau stebėti vadinamąsias „sėkmės istorijas“. Tai yra tie atvejai, kai jau pirmajame rinkimų ture buvo išrinktas meras ar merė. Nes tai rodo labai aiškų ir tvirtą daugumos rinkėjų suvokimą, kokio lyderio jiems reikia ir kokios veiklos iš jo tikimasi. Šiais atvejais įdomus gali būti tik vienas aspektas – ar buvo išrinktas naujas/senas meras, ar stiprų pasitikėjimą pelnė „naujokas“. Vadinamieji naujokai įdomūs tik vienu aspektu – jie surinko protesto balsus ir tiek. Štai Alytaus miesto merų jau yra buvęs geras pluoštas veikėjų, ir didžioji dauguma jų turėjo problemų su teisėsauga – buvo įtariamaisiais, teisiamaisiais ir nuteistaisiais. Todėl po daugybės skandalingų merų fiasko Dzūkijos sostinė pasirinko ilgametį policijos komisarą. Gal bent taip nebebus korupcinių ar kitokių skandalų.

Maloniausia rinkėjams, o man labiausiai stebėtina yra situacija ten, kur merais labai aiškia persvara laimėjo iki šiol tiems miestams ir rajonams vadovavę asmenys. Štai Druskininkų meras Ričardas Malinauskas aiškia persvara net ir po įvairių skandalų užtikrintai laimėjo mero rinkimus. Esminės jo sėkmės charakteristikos, mano galva, yra šios – jis sėkmingai derina aukštas politines pareigas (ne vieną kadenciją yra Druskininkų meru, užima LSDP pirmininko pavaduotojos pareigas), turi pakankamai sukaupęs finansinių ir kitų vertybių, o savo veiklai viešinti naudoja savivaldybės sprendimu sukurtą nemokamai platinamą laikraštį. Kitaip tariant, sujungta į vieną vietą politinė valdžia, finansai ir žiniasklaida. Kai valdomi tokie resursai, sėkmė beveik garantuota ten, kur oligarchinis valdymo modelis priimtinas daugeliui gyventojų.

Ne mažiau įdomi situacija ir Kėdainiuose. Čia Darbo partijos kandidatė Nijolė Naujokienė  galės  kartu su bendrapartiečiais turėti absoliučia galią šiame rajone. Nors iki šiol miestą valdė irgi darbietis Rimantas Diliūnas, tačiau nauja merė (sėkmingai pasibaigus antrajam rinkimų turui) būtų tik simboliškas pasikeitimas. Žinoma, šios naujos merės sėkmės vienas garantų – Darbo partija ir jos įkūrėjas, kuris padarė viską, jog Kėdainiai Darbo partijos atstovams būtų lyg tikra tėvonija. Dėl politinės įtakos ar finansinių pono Viktor Uspaskich galių daug ir nesikartosiu. Viskas seniai žinoma. O štai su žiniasklaida Kėdainiuose situacija irgi sudėtinga. Dar prieš rinkimus į mano rankas buvo pakliuvę bent keli vasario mėnesio „Rinkos aikštės“ numeriai. Pirmojo puslapio antraštės aiškiai skelbė – vietinė spauda vietinei valdžiai jokių pretenzijų neturi, o gyvenimas visose srityse tik gerėja: „Iškilmingai atidaryti Dotnuvos slaugos namai“, „Kėdainių vežėjai atsigauna“, „Pristatytas Kėdainių prekinis ženklas“, „Šiltnamininkai jau kibo į darbus“, „Šiemet atsiras šimtai naujų darbo vietų“ ir t.t. Tai nestebina, nes  stirna.info duomenimis „Rinkos aikštė“ tiesiogiai siejama ir su Vikonda, ir su Viktor Upaskich.

Toks nekritiškas vietinės žiniasklaidos Druskininkuose („Mano Druskininkai“) ir Kėdainiuose („Rinkos aikštė“) elgesys valdžios atžvilgiu galėtų būti laikomas elementaria silpnybe. Tačiau stebina kitkas – iš kur pas leidėjus tokia drąsa ir aštrumas atsiranda kritikuojant valdančiųjų konkurentus? Štai tik kelios antraštės tuos pačiuose mano vartytuose „Rinkos aikštės“ numeriuose: „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?“, „V. Muntiano žiaurumas vos nesugadino gyvenimo man ir mano dukrai“, „Politiko S. Grinkevičiaus majonezas užgožė net bėdas dėl mirusiųjų“. O jau atskiro įžūlaus agresyvumo nusipelno vasario 14 dieną (šv. Valentino dieną) pasirodžiusi publikacijos „Liberalų „schunveibinai“ – prieš Kėdainių kultūrą ir šveitimą“ bei „Liberalai kėdainiečius išvadino girtuokliais“. Pačių tekstų net nevertinsiu. Skaičiau ir … Man buvo gėda. Ir yra gėda.

Todėl šie rinkimai man dar kartą priminė, kad valdantieji vietinę žiniasklaidą turi pakankamai daug šansų pakliūti į valdžią ar joje išsilaikyti. Na o jų konkurentai, kurie neturi tokių pozicijų, yra visaip diskriminuojami, iš jų tyčiojamasi, jie engiami. Todėl dabar klausydamasis Aurimo Perednio laidos su klausimu „Liberalai tampa naujais Lietuvos gelbėtojais?“ ir prisimindamas Liberalų sąjūdžio šūkį „viskas bus gerai’, kol kas galiu sutikti tik dėl vieno –  kažkada viskas turėtų būti gerai. O kol kas galiu pasakyti, kad rimtiems pokyčiams dar reikės laiko. Ir ne tik jo. reikės ir mūsų asmeninių pastangų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *