Šis mano pokalbis su Rimvydu Valatka vyko 2013 metų liepos 5 dieną. Minėtas interviu buvo paskelbtas almanache „Žurnalistika” 2013 metų pabaigoje. Tačiau daugelis Rimvydo Valatkos įžvalgų šiandien kaip niekada aktualūs. Ypač po to, kai jis paliko 15min.lt redakciją.
2013 metų pirmąjį pusmetį daugelis Lietuviškos spaudos darbuotojų, skaitytojų ar tyrinėtojų ateityje galės vaizdžiai pavadinti „sodybų tuštėjimo metu“ – vienas po kito apie mažinamą leidybą pareiškė vasarai veiklą sustabdęs savaitraštis „Atgimimas“, pirmadieninio laikraščio leidybos atsisakę „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos žinios“, spausdintos versijos tą dieną nebelis ir „Verslo žinios“. Net pramoginiu specializuotu žurnalu vadinamas „Playboy“ Lietuvoje nutraukė savo leidybą.
Tačiau galima prisiminti, kad šis procesas prasidėjo kiek anksčiau. Štai 2012 metų sausio pradžioje nemokamas laikraštis „15 minučių“ tapo savaitraščiu. Iki tol jis skaitytojus pasiekdavo tris kartus per savaitę, anksčiau ir penkis. Tada tokį žingsnį bendrovė aiškino tuo, kad naujienos persikraustė į internetą ir dienraščiams tapo sunku ekonomiškai. Tačiau vos pusnatrų metų savaitraščio gyvavimo parodė, kad net kartą per savaitę pasirodyti popieriniam leidiniui neįmanoma.
Taip jau sutapo, kad 2011 metų vėlų rudenį po beveik dvidešimties metų darbo „Lietuvos ryto“ grupę paliko Rimvydas Valatka. Jis vadovavo lrytas.lt naujienų portalui ir buvo dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Netrukus, 2012 metų sausį R. Valatka pradėjo dirbti UAB „15 minučių“ ir tapo naujienų portalo 15min.lt bei laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi.
O kai 2013 metų liepos 5 dieną pasirodė paskutinis laikraščio „15 minučių“ numeris, bendrovės vadovai viešai pasakė labai trumą ir paprastą komentarą – laikraščio leidyba neturi jokių ekonominių perspektyvų.
Būtent liepos 5-ąją Rimvydas Valatka pasidalino savo mintimis apie spaudos aktualijas ir perspektyvas Lietuvoje.
Neseniai kai kurie Baltarusijos ir Rusijos žurnalistai diskutavo, kad šiandien žurnalistams svarbesne net už informavimo misiją tampa būtinybė išlaikyti bent kokią platformą nuomonių apsikeitimui ir įvairovei, nes visose žiniasklaidos priemonės dominuoti žurnalistams jau neįmanoma. Ypač tradicinėje žiniasklaidoje. Kokia paties nuomonė šiuo klausimu?
Rusija ir Baltarusija neturėtų mums būti rodiklis – jų žurnalistinė tradicija yra kitokia. Bet apskritai yra toks momentas. Tik aš jį formuluoju kitaip. Pavyzdžiui, mūsų paskutinis numeris, kuriame turbūt apie 60 procentų ploto yra reklama, vis tiek nepadengė leidimo ir platinimo kaštų. Ir dar už tekstus nemokėta nieko. Kitaip sakant, jei prieš dešimt metų spauda diktavo sąlygas, po kiek ji parduos reklamos puslapį, tai dabar reklamos įkainius diktuoja net ne užsakovas, o naujieji žaidėjai – mobiliųjų ryšių bendrovės, „Google“, „Faceboook“ ir pan. Jie ima tavo pagamintus tekstus ir šalia deda savo reklamą. Informacijos gamintojas lieka kraštinis. Net mažiau svarbus nei marškinėlių siuvėjas.
Aš manau, kad galime kalbėti taip – žiniasklaidos darbuotojas (žurnalistai, redaktoriai) kaip profesija mažose šalyse gali išnykti. Čia kaip su vėžiu būna – jeigu žmogus miršta nuo vėžio, tai su žmogumi miršta ir jį numarinęs vėžys. Kas bus, kai informacijos gamintojas numirs? Facebook ir Google, kurie turi milijardines apyvartas, pasisamdys žmones gaminti informaciją anglų, kinų, galbūt ir rusų kalbomis. Jie bus iš esmės leidėjai, nes jie gamins informaciją. Kas bus informacijos gamintojai Lietuvoje? Aš nežinau. Greičiausiai grįšime prie valstybinės žiniasklaidos. Daug kas gal pasakytų, kad aš čia svaičioju apie labai tolimą ateitį. Bet žinant, kokia greita dabar technologijų plėtra, gali būti, kad net ir aš šį procesą suvokiu per lėtai.
Tai mes jau nekalbame apie pokyčius per dešimtmetį?
Tikrai ne. Jeigu tu negali kompensuoti kaštų spaudoje net ir turėdamas tokį didelį procentą reklamos nuo viso informacijos kiekio. Spaudoje kas yra įvykę? Jeigu „Lietuvos rytas“ atiduoda puslapį reklamai už mažiau nei 3 tūkstančius litų šeštadienį, tai jau diagnozė. Įvykęs faktas.
O kokie sprendimai? Štai jau prieš ekonominę krizę 2008 metais kompanija Shibsted žengė drąsų žingsnį – uždarė Lietuvoje laikraštį „LT“. Dabartinis sprendimas uždaryti „15minučių“ – irgi netikėtas, bet drąsus sprendimas. Tačiau dalis kitų laikraščių ieško labiau pamatuotų, lėtesnių optimizavimo kelių – uždaro pirmadieninį leidinį ir pan. Kurie sprendimai yra teisingesni?
Aš sakyčiau, kad Shibsted sprendimai jau buvo labai pavėluoti. Labai pavėluoti. Visų pirma, „Ekstra žinių“ pirkimas ir pavertimas „LT“ buvo klaida. Taip pat kaip ir bandymas žaisti su laikraščiu. Pelno nebuvo, tik nuostoliai.
Tie, kurie dar kalba apie optimizavimą, tik vaidina jį. Yra toks dailininko Francisko Goya kapričas „Saturnas valgo savo vaikus“. Tą galima pasakyti net apie „Lietuvos rytą“ – kažkada sėkminga bendrovė dabar valgo pati save.
Kai aš perskaičiau lrytas.lt informaciją apie mūsų savaitraščio uždarymą, tai man krikščioniškai pagailo žmogaus, kuris suformulavo tekstą, kad Norvegijos koncernas Shibsted neatlaikė nacionalinių dienraščių konkurencijos. Vaje vaje.Mūsų nuostoliai, palyginti su „Lietuvos ryto“ penkerių metų nuostoliais yra net ne nuostoliai, o tik centai. Ten yra apie 25-30 milijonų nuostolio iš laikraščio per penkerius metus. Sakykite, koks sveiko proto verslininkas leistų sau tokius nuostolius? Žinodamas, kad pelno vis tiek niekada nebebus?
Tiesa, verslininkai kartais leidžia sau tokius nuostolius. Pavyzdžiui, automobilių gamykla – dabar jiems yra nuopolis, tačiau reikia išsaugoti inžinierius, surinkėjus. Be to, žinoma, kad rinka po kokių trejų metų atsigaus, parduos tuos automobilius dvigubai brangiau, išlygins nuostolius, gaus pelną. Pelno iš laikraščio nebebus. Bus tik nuostoliai ir dar didesni nuostoliai. Kokia prasmė yra teikti labdarą tautai, kuri šiaip jau nenori mokėti už laikraščius?
Buvo prognozuota teatro, net kino teatrų mirtis. Kai kas sako, kad laikraščius dar ankstoka laidoti. Paties mintys lyg ir rodo, kad mirties faktas jau yra įvykęs, tik suvokimas ateina pavėluotai?
Nepainiokim skirtingų dalykų. Nei teatras, nei kinas Lietuvoje niekada nebuvo pelningas verslas. Juos išlaikė mokesčių mokėtojai. Jei laikraščius išlaikytų taip pat, kaip teatrą ar kiną, jie ir toliau eitų, klausimas tik, kokie. Jei tokie, kaip lietuviškas kinas, tai gal geriau nereikia.
Grįžtant prie spaudos, tai, atrodo, šitoj rinkoje yra vyrukų, kurie bando Adamo Smitho geležinę rinkos ranką nugalėti savo svaisčiojimais. Na, suvalgys save. Ir kas? Arba tu turi turėti kitą savo biznį ir mesti pinigus į balą. Aš nekalbu apie spaudą, kur ji dar suveda galą su galu, pavyzdžiui, toje pačioje Norvegijoje. Taip, ir ten tiražai mažėja, bet jie vis dar gauna pelno. Aš kalbu apie Lietuvą, kur po naktinio mokesčių perversmo tas biznis pasidarė neįmanomas. Nei techniškai, nei teoriškai, nei praktiškai. Niekaip.
Todėl kam vaizduoti, kad tu čia dar leidi? Optimizavimo jau nebėra. Jeigu pakalbėtumėte su Vidmantu Strimaičiu (UAB „Lietuvos rytas“ generalinis direktorius – D.R.) ir jis būtų atviras, tai jis išdėstytų situaciją daug tiksliau ir daug žiauriau už mane. Mes savo savaitraštyje buvome optimizavę viską. Daugiau nėra ką optimizuoti. Net jeigu visas laikraštis būtų vien tik reklama, ko gero, būtų tik nulinis finansinis rezultatas. Bet kas tada tokį skaitys?
Kai dar dirbote „Lietuvos ryte“ ir vienu metu vadovavote portalui bei užėmėte atsakingas pareigas laikraštyje, prognozavote, kad dienraštis „Lietuvos rytas“ Jūsų pensijos nesulauks. O kokios būtų dabar prognozės? Kuo remiantis tada buvo padarytos tokios prognozės?
Sakykim taip – šiek tiek domiuosi ekonomika. „Lietuvos rytas“ kaip laikraštis ir iki ekonominės krizės geriausiu atveju suvesdavo savo pajamas ir išlaidas ties nuliu. Tai tęsėsi kelerius metus iki krizės. Pelną generavo tik spaustuvė. Yra elementarus algoritmas – kiek didėja namų ūkių, prijungtų prie interneto, tiek automatiškai mažėja laikraščių tiražai.
Prieš 22 metus, kai dirbau „Atgimime“, kai išplatinome laikraščio prenumeratą, kuri buvo vos 21 tūkstantis egzempliorių, supratome, kad tai yra galas ir nebeįmanoma leisti. Žinoma, tada dar nebuvo reklamos. Tačiau tiražą gali kompensuoti reklamos kiekiu. Bet jei iš reklamos mažėja pajamos, tai jeigu visi Lietuvoje apskritai mokėtų skaičiuoti, gal ir į krizę nebūtume patekę?
Dabar galbūt daug kas džiūgauja, kad mes užsidarėme. Gal galvoja, kad vienu konkurentu bus mažiau. Bet aš galiu drąsiai teigti, kad dėl mūsų išėjimo iš rinkos nė vienas laikraštis nė litu negaus daugiau reklamos, nė pas vieną neatsiras daugiau skaitytojų. Mes išeiname ir su mumis miršta visa aplinka. Reklamos davėjams tai ženklas, kad vis mažiau ir mažiau verta dėti reklamą į laikraštį. Kitaip sakant, visas tas segmentas yra pakabintas – užsidaro pirmadieniniai laikraščiai. Užsidaro net „Playboy“.
Vasarą nebus leidžiamas ir „Atgimimas“…
„Atgimimas“ apskritai turėjo nustoti eiti 1991 metais. Bet mes, lietuviai, per dažnai nežiūrime į leidybą kaip į ekonomikos šaką. Visada atsirasdavo vyrukų, kurie duodavo pinigų pašvaistymui. Juk „Atgimimas“ niekada nesuvedė galo su galo. O jeigu dar atimtume valstybinį rėmimą, tai apskritai daug kur jau įvykęs būtų tas mirties faktas. Apskritai yra teisinga V. Strimaičio tezė, kad „skaitytojams laikraščio reikia, bet rinkai nebereikia“. Skaitytojai paimtų, jeigu atneštume jam į namus. Suvartotų. Bet kas už tai mokės?
Tad kokios galimybės tokioje ekonominėje terpėje žurnalistams profesionalams?
Visi Lietuvos universitetai, kurie ruošia žurnalistus, iš esmės turėtų būti prilyginti kariniams nusikaltėliams, juos reikia teisti. Todėl kad jie ne tik ruošia žmones nebeegzistuojančiai profesijai ir ruošia vis daugiau, bet nesuteikia žmogui jokios kitos perspektyvos ateityje. Pavyzdžiui, kai ruošia karininkus, tai jie gauna dar ir kažkokią civilinę specialybę. Šiuo atveju žurnalistas be žurnalistikos nelabai gali kur eiti. Nebent jis pats yra iš prigimties labai gabus, tuomet, pavyzdžiui, jis gali rinktis viešuosius ryšius, politiką, gal verslą.
Darbo vietos žurnalistams traukiasi. Štai neseniai Baltijos televizija visiems reporteriams išdalino atleidimo lapelius. Mes irgi vieną kitą atleidome, kai pradėjome leisti laikraštį ne penkis, o tris kartus per savaitę, kai iš trijų kartų perėjome prie savaitraščio. Visi dienraščiai, kurie atsisakė pirmadieninės leidybos, net jei jie ir neatleido nė vieno žurnalisto, tai reiškia, kad artimiausiu metu nebepriims nieko. Todėl kad ir dabar dirba per daug žmonių pagal tas pajamas, kurias gauna. Aš žmonėms sakau, kad būtų gerai, jei aš ir mano karta šioje profesijoje sulauktų pensijos. Bet nelabai jau tuo tikiu. Nes įvykiai per artimiausius 4-5 metus gali būti tokie, kad pajus visi. Visi, kurie dirba šioje srityje.
Ar tai reiškia, kad galimybių žurnalistikoje dar mažės
Taip. Ta prasme, kad mes net nenujaučiame, kas gali įvykti. Tarkime, ar kas nors prieš penkerius metus būtų galėjęs rimtai pradėti kalbėti apie Facebook? Visai galimas scenarijus, kad atsiras dar kažkas. Galingesnis už Facebook. Juk ir naujienų portalai dabar veikia į Facebook, per Facebook, už Facebook ir t.t. Aš nenoriu prognozuoti, nes nesu IT srities žmogus, tačiau visi matom, kad technologijos keičiasi labai greitai ir jos labiausiai pakeičia informacijos perdavimo greitį, principus, būdą ir t.t.
Tačiau Lietuvos žurnalistų sąjunga vis dažniau gauna kvietimus dirbti kolegoms rajonų spaudoje. Ten ieškoma atsinaujinimo. Kodėl yra toks fenomenas, kad visur darbo vietos traukiasi, o ten vis dar reikia naujų žmonių?
Čia ne fenomenas. Priešingai, atsitiko paprastas dalykas – ten 20 metų niekas nevažiavo dirbti, per tą laiką dalis senų žurnalistų išėjo į pensiją ar Anapilin, ir šiuo metu tarsi vieno kito ir trūksta. Bet jei mes suskaičiuotume, kiek iš tiesų trūksta, tai tas skaičius neatpirktų nė iš tolo tų atleidimų Vilniuje ir Kaune. Antra, kas jiems gali garantuoti, kad Rokiškyje ar Pasvalyje situacija po dviejų metų nepasikeis?
Todėl kad ten padėtis yra panaši kaip ir Lietuvoje. Mat, ten ir kitur situaciją dar paveikė visokių oligarchiukų atėjimas į šitą rinką, kurią jie visiškai išbalansavo. Visų pirma, jie nustojo žiūrėti į žiniasklaidą kaip į verslą ir dempingavo reklamos kainas. Tai padarė visokie hermiskapitalai, romanovai, uspaskichai ir t.t. Arba B. Lubys, kuris 20 metų leido dienraštį, dėl kurio jau 1995 metais buvo aišku, kad jis pelningas nebus. Kaip su tokiais konkuruoti?
Su tokiais neįmanoma konkuruoti. Kitaip sakant, mes turėsime tai, ko neturėjo norvegai arba švedai – leidėjų, kurie neskaičiuoja pinigų. Todėl tai turėjo blogai baigtis, nes labai daug žaidėjų nesilaikė elementarių rinkos taisyklių.
Tai ar tas žiniasklaidos rinkos sprogimas jau įvyko?
Jis jau yra įvykęs. Tik situacija dabar yra panaši, kaip su žvaigždės, kuri seniai užgeso, šviesa – kelis šimtus metų ji mus dar pasiekia. Vaizdžiai kalbant, ta šviesa kiekvieną pasieks skirtingu metu, priklausomai nuo to, kokiu atstumu jie sėdi nuo sprogimo vietos.
O ar yra kokia nors niša Lietuvos žiniasklaidos versle dar neišnaudota?Juk pastaruoju metu vyksta daug konferencijų apie mūsų neišnaudotą lietuvių potencialą, apie tai kalba ir tokie žinomi žmonės kaip I. Laursas.
Apskritai daug kas priklauso nuo to, kas toje rinkoje žaidžia. Žurnalistai tų galimybių tikrai neatras. Redaktorius tų galimybių irgi neatras. Ne toks jų darbas. Ne tam jie sutverti ir ne tam pasamdyti. Jeigu I. Laursas ar koks kitas verslininkas mano, kad redaktorius ar žurnalistas gali padaryti verslą, tai jie kalba ne apie žurnalistiką, o apie verslą. Bet verslas juk nėra žurnalistika. Verslą turi daryti verslininkai. Bet normalus verslininkas, juolab toks kaip I.Laursas, juk neis į nišą, kurioje galbūt ir gali uždirbti kelis centus. Ir tai geriausiu atveju.
Pavyzdžiui, yra didelė tikimybė Palangos J.Basanavičiaus gatvėje vasarą užsidirbti vieną kitą litą, tačiau juk I. Laursas neperka licencijos kioskeliui Basanavičiaus gatvėje. Ne jo lygis. Todėl jei čia neateis I. Laurso lygio žmogus į Lietuvos žiniasklaidą, kalbos apie kažkokias galimybes tėra pasakos studentėms.
Be to, nepamirškime, kad Lietuvos žiniasklaidą yra patekusi tarp bjaurių žirklių: žiniasklaidos priemonių skaičius nuolat augo, o potencialių skaitytojų – nuolat mažėjo. Emigracija ir demografija procesus žiniasklaidoje pagreitino.
O dėl galimybių, tai, pavyzdžiui, Lietuvoje yra galimybių iškasti auksą. Tačiau jo niekas nekasa, nes investicijos būtų milžiniškos. Galime išgauti skalūnų dujas. Bet ir tai kažkodėl keli kaimai yra prieš, nors dujos velniškai brangsta. Kai kalba verslo mąstytojai, turėtume suprasti, kad jie kalba apie principus, bet ne apie konkrečius atvejus. O konkretus atvejis turi keletą svarbių skaičių – pajamas ir išlaidas, pelno maržą, žodžiu, kainą. Nes jei kalbėtume apie pastarųjų aštuonerių metų investicijas į Lietuvos žiniasklaidą, tai turbūt tektų pasakyti, kad visi bandę čia investuoti nieko neatsiėmė ir dar prarado tai, ką investavo.
Labdara?
Iš esmės taip – labdara tautai. Negana to, dar tauta labai pyksta už tą labdarą – kad ne tokia graži, kokios laukė.
Europos Parlamentas yra priėmęs svarbias rezoliucijas apie būtinybę užtikrinti žiniasklaidos įvairovę, pliuralizmą. Ši pareiga užkraunama ir valstybėms. Ar galime prognozuoti, kad valdžia visgi ateis tiesiogiai į žiniasklaidos rinką Lietuvoje?
Be jokios abejonės. Ji jau atėjusi – pasižiūrėkite, kiek rėmimo ir kiek tiesioginės reklamos iš valdžios eina į Lietuvos žiniasklaidą. O kiek dar paslėptos? Kodėl kai kurių net didelių portalų redaktoriai rašo panegirikas prezidentei, nekritikuoja vieno ar kito ministro? Pakritikuosi, negausi reklamos. Štai taip.
O Europos Parlamento rezoliucijos? Jos netinka net tam, kam lietuviai tokius popierius anksčiau naudojo, nes dabar tualetinis popierius – nebe deficitas.
Žinant mūsų tradicijas, grįšime ten, nuo ko pradėjome kovoti Sąjūdžio laikais – prie valstybinio ir partinio informacijos monopolio. Pasižiūrėkime, kas liko iš Lietuvos televizijos? Taip, vadovybė šiaip taip išsilaikė. Bet kokia kaina išsilaikė?! Televizija tapo bedantė. Ten net nebėra debatų. Tik parodomieji pašnekėjimai su gražiais kostiumais. O galime prisiminti tuos laikus, kai ten debatų laidas vedė E. Jakilaitis, A. Siaurusevičius, R. Miliūtė. Dar buvo R. Musnickas su R. Juozapavičiumi. Tuomet aukšti valdininkai, teisėsaugos pareigūnai ir politikai nejaukiai jautėsi eidami į tas laidas. Dabar eina kaip į šventę.
Kitaip sakant, atrodo, nieko neįvyko, bet tas spaudimas per visas puses – per LRT Tarybos formavimą, per biudžeto formavimą, privedė prie ko? Arba nudvėsk, arba darysi laidas truputį švelniau. Vieną kartą švelniau, antrą, trečią, penktą ir jau žiūri, kad pūkelis tik likęs.
Dėkoju už pokalbį.
P.S. Po pokalbio iš Rimvydo Valatkos rankų teko paimti paskutinįjį laikraščio „15 minučių“ numerį su redaktoriaus autografu. Šis leidinys bus saugomas Žurnalistų namų bibliotekoje.