Jau keleri metai Lietuvos medijose bujoja reiškinys, kuris vadinamas Turinio rinkodara. Toks turinys vadinamas kokybiniu turiniu, tačiau ta kokybė nėra tolygi kokybiškai žurnalistikai.
Turime aiškius žurnalisto etikos ir reklamos santykius. Tačiau Etikos kodeksas tiesiogiai nieko nesako apie žurnalistų ir turinio rinkodaros santykį. Nors intuityviai jaučiame, kad žurnalistui ir reklamuoti tiesiogiai prekes ar paslaugas, ir dalyvauti turinio rinkodaroje yra beveik toks pat nesuderinamas dalykas su profesiniais standartais ir etika. Todėl viešai diskusijai siūlau šią temą ir siūlomus sprendimus – drausti, leisti, riboti, žymėti turinio rinkodaros produktus. Štai dienraštis „Verslo žinios” straipsnyje „Turinio rinkodara – 2015-ųjų burtažodis” pateikia keletą įdomių įžvalgų:
„Turinio rinkodara nėra užsakomųjų straipsnių pirkimas. Turinio rinkodara – tai ne žiniasklaidos kurtas kokybiškas turinys, parodantis vartotojams prekės ženklo vertybes, idėjas ir požiūrį. Todėl turinio rinkodaroje svarbu sukurti tokį turinį, kad būtų garbė šalia jo skelbti prekių ženklą ir nurodyti, jog tas turinys atsirado ne redakcijos, o prekių ženklo dėka.”
Taigi, turinio rinkodaros kūrime redakcija dalyvauti negali. Tai reiškia, kad žurnalistai čia neturi būti niekaip įtraukiami. Tuo pačiu primenama, kad Tarptautinės ryšių su visuomene asociacijos parengtoje Žiniasklaidos skaidrumo chartijoje įtvirtintas paprasta principas:
„Informacija žiniasklaidoje, už kurią mokama, turi būti aiškiai identifikuojama kaip reklama, rėmimas arba pardavimo skatinimas“.
Todėl vis daugiau klausimų kelia štai tokie produktai ir tokia paslaugų forma, kokią siūlo štai tokios bendrovės.