Kažkada galvojau, kad ateis diena, kai Lietuvoje mūsų išrinktiems tarnams (Seimo nariams) nereikės cituoti ar priminti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių. Tikėjau ir dar tikiu, kad ypač žmogaus teisių reikalus Seime kuruojantys politikai savo asmeniniu pavyzdžiu kiekvienam piliečiui demonstruos pagarbą žmogaus teisėms, laisvėms ir demokratinėms vertybėms. Kai taip nutiks, tuomet ir pasitikėjimas Seimu bei partijomis pasieks dar neregėtas ir nesvajotas aukštumas. Tikrai. Na o kol kas…
Visi mes žinome, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę. Nepriklausomai nuo lyties, išsimokslinimo, gyvenamosios vietos, politinių ar religinių pažiūrų. Net nepriklausomai, ar toks žmogus yra teistas už nusikaltimą, o gal dorai gyvena. Ir net jei tavo tėvai yra tikintieji ar bedieviai, apolitiški ar politiškai angažuoti, gali laisvai gyventi ir viešai skelbti savo mintis. Ir nereikia teisintis dėl savo odos spalvos ar tėvų gyvenimo būdo. Nereikia viešai deklaruoti, kad esi skurdžius ar pasiturintis. Nereikia niekam teisintis dėl savo narystės profsąjungoje ar savo lytinės orientacijos. Žinoma, jei nesi politikas, kuriems galioja žymiai aukštesni skaidrumo standartai. Nes jie yra politikai ir mus valdo. Nes jie turi didelių galių. Nes nuo jų priklauso mūsų likimai. Todėl iš politikų mes ir reikalaujame daugiau, todėl ir leidžiama juos aštriau kritikuoti. Galima neobjektyviai vertinti jų veiklą ir vis tiek kritikuoti. Tokia demokratijos kaina.
Tačiau vakar mano buvo liūdna. Paskaičiau Seimo narės, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės socialiniame tinkle Facebook viešai išplatintą repliką/pamoką/pretenziją, skirtą 15min.lt vyriausiajam redaktoriui Raimundui Celencevičiui: „Ar tiesa, kad jūsų politikos skilties redaktorės tėvas yra įtakingas Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys? Kodėl to nei žurnalistė, nei redakcija nėra viešai deklaravusi? Ar nemanote, kad man, kaip ir kitiems politikams, būtų tikslinga žinoti, kad bendraudama su žurnalistu, turinčiu aiškias politines pažiūras, (ne)susidursiu su neobjektyvumu, nusistatymu ar šališkumu?“
Visų pirma, politikei norisi aiškiai pasakyti, kad nė vienas Lietuvos vaikas neturi pareigos teisintis dėl savo tėvų politinių ar kitokių pažiūrų. Ir net jei tėvai yra kairieji ar dešinieji, jų vaikai gali turėti kitokias politines pažiūras. Arba tokias pačias. Ir tai niekaip nesusiję su profesine veikla. Bet jei jau tokius banalius dalykus reikia aiškinti aukštas pareigas užimančiam politikui…
Jau kurį laiką atidžiai stebiu, kaip dalis politikų su akivaizdžiu ir neslepiamu pykčiu žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ar savo skunduose įvairioms institucijoms lieja savo nepasitenkinimą dėl žurnalistų, kurie tokius politikus ar jų partijas uoliai kritikuoja. Toks įspūdis, kad tokie politikai neskaitė ar neatidžiai vartė Visuomenės informavimo įstatymą, kuriame juodu ant balto parašyta, jog draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Ar minėtos politikės minimi kolegos ką nors pažeidė? Kiek žinau, ne. Tai kodėl užsipuolami kolegos dėl savo tėvų ar jų politinių pažiūrų?
Daugelis mūsų puikiai supranta, ką reiškia žodis „persekioti“. Jei tave kritikuojantį žurnalistą ar kitą žmogų imi skųsti prokurorams ar valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip tai reikia vadinti? Jei tave kritikuojančiam žurnalistui pradedi priekaištauti, kad jo tėvai turi aiškias politines pažiūras ir iš esmės liepi tokia žurnalistui ant kaktos užsirašyti tai bei viešai vaikščioti su tokia žyma, kaip tai reikia vadinti? Jei esi įstatymų leidėjas ir turi dideles politines galias bei viešai imi auklėti žiniasklaidos priemonių vadovus bei reikšti jiems pretenzijas dėl redakcijos žurnalistų, kaip tai reikia vadinti? O kai tai daro mūsų į Seimą rinkti žmonės, kurie pagal savo priedermę turėtų ginti visus kitus žmones (net ir klystančius ar neteisiuosius). Gali apimti nevilties ir nusivylimo jausmas.
Visada džiaugiausi ir trečiojo pasaulio šalyse gyriausi, jog mūsų Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Gyriausi, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Akivaizdu, kad draudimas persekioti už kritiką yra labai svarbus. Tas pats įstatymas labai aiškiai nurodo, kad siekiant užtikrinti informacijos laisvę, draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją. Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo.
Tačiau iki šiol nebuvo numatytos jokios detalios ir realios atsakomybės už šio straipsnio pažeidimą. Nes net baisiame sapne negalėjau pagalvoti, kad ant Konstitucijos uždėję ranką ir prisiekę mūsų politikai galėtų imti ir nusispjauti į pagrindinį mūsų šalies įstatymą. Dar šių metų sausį Lietuvos žurnalistų sąjunga pasiūlė visoms Seimo frakcijoms tikslinti įstatymą ir numatyti aiškią atsakomybę tiems asmenims, kurie piktnaudžiauja savo teisėmis ir nepagrįstai persekioja žurnalistus ar kitus žmones už kritiką. Formalios baudos politikams ar valdininkams už kritiškai mąstančių žmonių persekiojimą nepadidins demokratijos indekso Lietuvoje. Nebūsime labiau gerbiami ir kitose šalyse, kur demokratinės vertybės ginamos asmeniniu pavyzdžiu o ne formaliomis teisės normomis. Bet jei jau prakalbome apie teisę ginti informacijos laisvę, visi turime solidariai ginti šią MŪSŲ teisę.
Ir jei politikai ar valdininkai užsimiršta ir mūsų kritiką išnaudoja ne savo veiklos tobulinimui o pykčio proveržiui, tuomet turime aiškiai jiems parodyti – mes turime teisę gyventi laisvai ir ginti savo teises. Ir tai darysime. Dar uoliau nei tai darėme iki šiol.