Prieš ketverius metus žurnalistų teisę gauti informaciją iš valdžios įstaigų stojo ginti Seimo kontrolierius Raimondas Šukys. Nes jau neapsikentėme patyčių. Deja, per tą laiką radosi ne daugiau laisvių ir teisių žurnalistams, o daugiau naujų ribojimų ir draudimų žurnalistams ne tik skleisti, bet net ir rinkti informaciją.
Bet kuris teisės studentas žino, kad visi pagrindiniai apie žmogaus teises kalbantys tarptautinės teisės dokumentai aiškiai garantuoja žmonėms teisę gauti ir skleisti informaciją. O teisė gauti iš valdžios informaciją yra traktuojama kaip viena fundamentaliausių asmens saviraiškos teisių. UNESCO ir kitos svarbios organizacijos nuolat tai primena. Pavyzdžiui, informacijos teikimo principas „Free of charge” („be rinkliavos”) yra standartas, kurį deklaruoja ir Europos Taryba. Pastarosios konvencija, kurią Lietuva, kiek suprantu, yra ratifikavusi, sako:
„Inspection of official documents on the premises of a public authority shall be free of charge”.
Beje reikia pažymėti, kad konvencija dar nėra įsigaliojusi, nes trūksta vienos ratifikacijos – turi būti 10, o dabar yra jau 9. Bet Lietuva ją jau yra ratifikavusi ir turėtų rodyti gerą pavyzdį praktikoje, o ne vien deklaracijose.
Beje, dabartinės Lietuvos valdžios lyderiaujanti partija gražių programinių nuostatų apie skaidrumą ir tarnavimą žmonėms taip pat yra prisirašiusi.
Visgi neseniai Seimas uždraudė iš esmės kalbėti apie savižudybių problemą Lietuvoje. Nes uždraudė kalbėti net apie šios Lietuvos tragedijos priežastis. Neva žiniasklaida kalta dėl savižudybių problemos labiausiai. Seimas šią pataisą savo pranešime spaudai įvardino kaip „prevencinę priemonę“. Todėl dabar jau galiu atvirai pasakyti, jog tai nėra jokia tikra prevencinė priemonė, nes žurnalistai jau seniai stengiasi visuomenei kuo jautriau pranešti apie tokias tragedijas, visada nurodo pagalbos telefonus. Tačiau žodis „prevencija“ Lietuvos įstatymuose dažnai turi kitą potekstę. Ir šį kartą galima žvelgti, kad šia įstatymo pataisa, vadinama „prevencine priemone“, apskritai siekiama eliminuoti iš viešosios erdvės savižudybių problematiką ir jos nagrinėjimą.
O štai Širvintose vietinė valdžia nepatogiems žurnalistams ne tik riboja prieigą prie informacijos, bet šiemet net aptvarą valdžios posėdžių salėje pastatė. Neva, kad apsaugotų žurnalistus, kurie tokios apsaugos neprašė. O štai nuo rugsėjo vidurio Lietuvos valdžia buvusius atvirus duomenis (apie nekilnojamąjį turtą ir juridinius asmenis) iš Registrų centro iš esmės neįperkama preke pavertė net ir redakcijoms. Apmokestino kiekvieną informacijos kruopelytę, kuri padėjo kruopščiai dirbantiems tiriamosios žurnalistikos atstovams išvilkti į dienos šviesą ne vieną korupcijos, nepotizmo, piktnaudžiavimo ir sukčiavimo atvejį. Tos kruopelytės informacijos, už kurias dabar valdžiai reikėtų mokėti tūkstančius eurų, padėjo mums valytis, padėjo visuomenei sužinoti tiesą. Nes teisė į informaciją įtvirtinta mūsų Konstitucijoje. Beje, šiandien kaip tik laikomas Konstitucijos egzaminas visoje Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad kažkada dirbdamas Teisingumo ministerijoje su kolegomis pradėjome šią iniciatyvą. Ir kasmet jautėme, kad žmonės žino daugiau ir daro daugiau. O gal šiandien jau turėtų Konstitucijos egzaminą laikyti, visų pirma, valdžios atstovai?
Taigi, mūsų valdžia apmokestino valstybės (mūsų visų) turimą iš esmės viešą informaciją. Absurdas. Tai yra akivaizdu. Todėl šiandien premjeras viešai pažadėjo per savaitę situaciją išspręsti. Bet ar tikrai ES, NATO ir EBPO narės (Lietuvos) visuomenė turi laukti savaitėm ir mėnesiais elementarios teisės į informaciją? Ar tai toks standartas mūsų valdžios skaidrumui ir atvirumui? Mano įsitikinimu, Vyriausybės garbės reikalas turi būti šią situaciją išspręsti nedelsiant. Skubos tvarka. Nes tokia situacija daro gėdą ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų. Ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. O gal šį atvejį irgi tirs Seimo specialioji komisija? Nors situacija apie teisės gauti informaciją iš valdžios institucijų jau seniai yra ištirta. Tą darbą padarė Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Štai patogi nuoroda surasti išvadas ir rekomendacijas. Pagrindinė rekomendacija aiški:
„Supažindinti valstybės institucijas ir pareigūnus, turinčius pareigą teikti asmenims informaciją, su vėliausiais teisės gauti informaciją apsaugos standartais ir tarptautiniais šios teisės apsaugos principais.”
Tikiuosi, kad rasis daugiau žmogaus teisių specialistų, kurie patars mūsų valdžiai, kaip reikia tarnauti visuomenei ir kokia valdžios atvirumo vertybė yra demokratijoje. bet žurnalistų bendruomenė jau senokai jaučia, kad viena kalbėti neužteks. Ir vien mokyti neužteks. Panašu, kad tik aiškūs ir dideli protestai gali priversti valdžią dirbti ir tarnauti žmonėms, o ne mus versti tarnauti jiems.