Šiandien viename Lietuvos leidinyje pasirodė išskirtinis Baltarusijos režimo sulaikyto ir šiuo metu namų arešto sąlyvonis prižiūrimo žurnalisto ir visuomenininko Romano Protasevičiaus interviu. Kritiškai mąstantys skaitytojai bei žiūrovai gali aiškiau suprasti šio interviu paėmimo ir skelbimo aplinkybes, dėl kurių objektyviai ir adekvačiai vertinti turinį gali tik įvertindamas esminę sąlygą – interviu davęs žurnalistas nėra laisvas savo pasirinkimuose.
Lietuviško leidinio žurnalistas internete skelbia ir vaizdo medžiagą iš šio interviu, daryti Baltarusijoje. Todėl visos jo kalbinamo pašnekovo išsakytos tezės gali būti paveiktos ar inspiruotos jį iš esmės kalinančių jėgos struktūrų. Tai reiškia, kad Lietuvos žurnalisto klausimai ir ypač režimo prižiūrimo pašnekovo atsakymai, susiję su geopolitika ar politika vertinant Baltarusijos režimo ar jo opozicijos veiksmus, gali tapti manipuliacijų ir net tikrovės neatitinkančių melagienų skleidimu. Tai ypač svarbu buvo įvertinti tokio interviu autoriui, tačiau dar svarbiau suprasti skaitytojui.
Lietuvoje galiojantis Visuomenės informavimo etikos kodeksas aiškiai įpareigoja žurnalistą kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius. Etikos kodeksas taip pat įpareigoja žurnalistą, viešosios informacijos rengėją ir skleidėją skelbiant informaciją, kurią jiems suteikė sukrėtimo, bejėgiškos būsenos paveiktas žmogus, prievolę įsitikinti, ar jos paskelbimas nepažeis šio asmens teisių, stengtis numatyti galimas neigiamas pasekmes šiam asmeniui. Beveik akivaizdu, kad šiandien savo teisėmis laisvai Baltarusijoje negalintis naudotis R. Protasevičius net ir duodamas interviu iš esmės yra auka, o ne laisvas pilietis. Jo bejėgiška būsena yra pirmas atsargumo ir jautrumo ženklas žurnalistui, kuris ima interviu.
Profesionaliam žurnalistui būtina suprasti, jog viešai darydamas labai aiškias išvadas apie iš esmės įkalinto asmens fizinę ar psichologinę būklę jis rizikuoja tapti Baltarusijos režimo propagandos įrankiu. Taip pat gali kilti auditorijai papildomų klausimų apie interviu ėmusio žurnalisto santykius su Baltarusijos režimu.
Štai anksčiau minėtame interviu neturint jokių nepriklausomumų medicininių išvadų Lietuvos žurnalistas rizikuoja skleisti nepatikrintą informaciją rašydamas, jog „šiuo metu, nepaisant įvairių gandų ir manipuliacijų, žurnalistas (R. Protasevičius) jaučiasi gerai ir sutiko pabendrauti išskirtinai su <…>“. Lietuvos žurnalistas papildomai pateikia išvadas apie tai, jog R. Protasevičius yra „tvarkingai ir sveikai atrodantis“. Tiek žurnalisto menamas sutikimas, tiek jo savijauta yra akivaizdūs subjektyvūs vertinimai, kurie paremti prielaidomis o ne faktinėmis aplinkybėmis, nes laisvės apribojimus turintis asmuo nėra laisvas savo pasirinkimuose. Šias abejones tik dar labiau patvirtina ir užfiksuoti fiziniai R. Protasevičiaus sužalojimai.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir kritiškai vertinant interviu formą, laiką, vietą ir kitas aplinkybes, atkreipiame žurnalistų bendruomenės ir jų auditorijos dėmesį, jog diktatūrinių režimų aukų teisės yra ypatingai svarbi ir jautri tema, o jos neturi užgožti aukų platinami prisipažinimai ar deklaratyvūs režimo palaikymo pranešimai.
Pritariu jūsų pozicijai dėl Protasevičiaus „interviu”.
Gal ne visai į temą, nes šios dienos LRT Kalba Lietuva tema apie „neapykantos” nusikaltimus.
Mano patiko jūsų pozicija.
Mano supratimu tema išpūsta be pagrindo, kad ir ta Beizaro ir dar vieno byla, kur žmonės tiesiogine tyčia buvo erzinami ir provokuojami, o kuomet provokatoriai gavo žodinį įvertinimą, tuomet puolė skųstis.