Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas Juozas Stašinskas naujienų portalui delfi.lt teigia, kad mirties bausmės klausimą keliantys žmonės jam pasipiktinimo nekelia. Bet…
Cituojant delfi.lt, galima daryti labai aiškią išvadą, kad J. Stašinsko nuomone, tokio tipo politikus jis įvardija kaip prostitutes, kurios lenda po rinkėjais:
„Mano supratimu, visiems žmonėms reikia aiškinti iš Europos Sąjungos pusės, kad neturėtų jokių iliuzijų. O tie visokie politikieriai, tai jie puikiausiai viską žino, kad negalima nieko padaryti. Bet kaip sakant jie palenda, atleiskit už žodį, kaip prostitutė po rinkėjais – ko tas nori, tą ir duoda. Kad tik gautų balsus.“
DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliko apklausą, pagal kurią net (tik?) 48,3 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog mirties bausmę reikėtų sugrąžinti – ypač už itin žiaurius nužudymus arba mažamečių išprievartavimus bei išžaginimus. Šio klausimo svarstymas Lietuvai pirmininkaujant ES gali pasirodyti naivokas ar kvailokas, tačiau žinant istorinį kontekstą ir mūsų „paveldą” – stebėtis nereikia. Įdomi detalė – o ką būtų atsakę į klausimą tiriamieji, jei jiems būtų pasakyta, kad mirties bausmės vykdymas kainuoja brangiau nei įkalinimas iki gyvos galvos? Įtariu, kad pasisakantys už tai, kad kaliniai turi patys save išlaikyti, nurodytų mirtininkams patiem save ir pakarti.
Regina, negi tu manai, kad tų, kurių klausinėji ar nematė tavęs tave mato? Jie tik stebėtojai iš šalies, todėl jie mato tave per savo proto filtrą ir betarpiškus analizatorius. Taip kaip tave jie mato gali visiškai nesutapti su tuo kaip tu pati realiai jautiesi savyje, ką tu išgyveni. Pavyzdžiui, V. Šapranauską irgi daugelis matė per savo proto ir betarpiškų analizatorių filtrą, o jis jautėsi, jau realybė buvo visiškai kitokia negu jį matė. Gaunasi, kad kiekvienas žiūrėdamas į kitą gali matyti tik pats save.
Regina, taigi aš ir rašau, kad tavo gimimo faktas buvo realus tik stebėtojams iš šalies ( tėvams), bet ne tau asmeniškai. Negi tu manai, kad tavo asmeninė realybė yra tokia pat kaip pavyzdžiui, šiaip skaitytojos, Dainiaus, Mariaus, ar Qwerty, ar tavo tėvų, kaimyno ir t.t.? Kiekvienas mes esame išgyventi savo emocijas, psichikos reakcijas tik asmeniškai, tai uždarumo dėsnis. Todėl į vieną ir tą patį skirtingos reakcijos, emocijos, supratimai, išvados ir t.t. Vienas ir tas pats gyvenimas, bet matome, jaučiame, suprantame, priimame skirtingai ir t.t.
Marius man taip susuko galvą, kad dabar blūdiju ir visų klausinėju „Ar kartais nematėt manęs?”
Bet visi tik trauko pečiais – vadinasi nematė 🙁
Vakare parašysiu, gal pavyks sutikti ką nors, kas matė…
Mariau, betgi aš kalbu apie faktus, o ne apie jausmus. Ik to PIENIŲ LAUKO, iki sąmoningojo AŠ, visi matė ir suprato, kad aš esu gimus, o ne atvirkščiai -mirusi. O pagal tave išeina, kad iki PIENIŲ LAUKO, mano prote manęs nebuvo, tai aš ir nedalyvavau.Bet gal apverskim atvirkščiai – mano kūnelyje nebuvo dar proto.
O gal iš tikrųjų žmogaus siela nepriklauso nuo kūno? Kai miršta, ji atsiskiria, o kai gimsti, gauni ją dovanų, kas ir sudaro žmogaus ego turinį.
Regina, jeigu tu neatsimeni savęs kai buvai 9 mėnesių, tai tau to ir nėra, tai nerealu, bet atsimena tavo tėvai. Jie ir yra stebėtojai iš šalies! Stebėtojo iš šalies realybė yra visiškai kitokia nei tavo betarpiška, tiesioginė, ar įkerti? Beje, daug kas priklauso nuo to kokios stebėtojo iš šalies proto savybės. Todėl kiekvienas vieną ir tą patį reiškinį, faktą priima skirtingai, reakcijos skirtingos, išvados. Netgi archeologiniai kasinėjimai priklauso nuo archeologo proto rūšies. Jeigu pas archeologą linijinis – hierarchinis protas, tai jis pradės pagal savo proto savybes kurti linijinio proto teorijas, o žvelgiant iš kitos proto rūšies, tos teorijos bus tik linijinio proto paistalai. Dar kartą kartoju, kad gimimas ir mirtis yra tik linijiniame prote, kitose proto rūšyse ir betarpiškoje tiesioginėje realybėje šių dalykų nėra. Tiesiogiai, betarpiškai niekas negali būti savo gimimo ir mirties tiesioginiu liudininku. Tai mato tik stebėtojai iš šalies. Koks stebėtojo protas tą jis ir stebi. Jeigu pas stebėtoją iš šalies linijinis protas, tai jis ir pastebi gimimą ir mirtį, pradžią ir pabaigą. O jeigu pas stebėtoją iš šalies ne linijinis protas, tai jo pastebėjimai bus visiškai kitokie ir išvados taip pat ir realybė kitokia.
Mano vaikystės pirmoji „nuotrauka“ sąmonėje, kuomet pradėjau suvokti aplinką, -DIDELIS GELTONAS ŽYDINČIŲ PIENIŲ LAUKAS. Gal buvo kokie treji metai? Bet kažkas buvo ir iki to pienių lauko….Yra mano krikštynų nuotraukos…didelių krikštynų. Tada buvau devynių mėnesių, tabalavau rankytėm ir kojytėm, buvo daug žmonių, bet nieko neatsimenu 🙄 Tiesa, savęs nuotraukose neatpažįstu, bet neturiu pagrindo netikėti, ką man pasakoja mama ar krikštamotė. Tai jeigu kažko neatmeni, ar yra iš atminties išsitrynę, tai nejaugi galima sakyti, kad tu tada sąmoningai nedalyvavai ir tai yra melas. O tai kaip su visiškais bepročiais? Irgi yra melas, kad jie egzistuoja, nes nieko nesuvokia?
Dar ką atsimenu, kad vaikystėje tiesiog paniškai bijojau mirties. Močiutė tampydavosi po savo pažįstamų žmonių šermenis, o man būdavo labai baisu. Ypač slėgdavo vaikų mirtys. Ir dabar dar atsimenu, kažkokį specifinį mirties kvapą, net sunku nusakyti – vaškinių žvakių, eglišakių, tujų ir paties lavono mišinys. Dar atsimenu skardinius barškančius vainikus su vaškinėm gėlėm ir ąžuolo gilėm, pabarstytus aliuminio ir bronzos pudra …
Dabar požiūris į mirtį visiškai pasikeitė: ją priimi kaip neišvengiamybę. Ir netgi atvirkščiai, dažnai pagaunu save mąstant, kad aš jos noriu…Sustabdo tik tai, kad žinai, jog dar kažkam esi reikalinga….
Qwerty, pagal tavo logiką gaunasi, kad nebūtina paragauti, pamatyti, išgirsti, paliesti, pauostyti – pajausti, kad žinotum. Pavyzdžiui, tave mokykloje mokino anatomijos ir vadovėlyje tu matei vidinius organus, automatiškai esi tikras, žinai, kad pas tave jie yra. Bet tu gi nematai, nejauti, neskiri savo vidinių organų tiesiogiai. Ar įkerti, kad yra žinios nuo proto ir betarpiškos? Tai visiškai dvi skirtingos žinių rūšys. Lygiai taip pat yra dvi visiškai skirtingos Australijos ir Reginos. Viena Regina, kurią tu žinai yra tavo prote, ji tau reali, bet tik tavo prote kol kas. O kita Regina yra kurią tu matai, lieti, ragauji, jauti, bendrauji tiesiogiai ir dar kiekvienu gyvenimo momentu čia ir dabar. Tai dvi visiškai skirtingos Reginos. Du visiškai skirtingi pasauliai: proto pasaulis ir betarpiškų analizatorių pasaulis. Tai dvi visiškai skirtingos realybės! Beje, kokios tavo proto savybės tokia tavo proto pasaulio realybė, tikrovė. Pavyzdžiui, jeigu tu niekados nebuvai sutikęs Reginos tiesiogiai betarpiškai, ar nebuvai Australijoje, tai tavo reali Regina ir Australija yra tik tokia, kokios tavo proto savybės. Todėl aš ir sakau, kad gimimas ir mirtis egzistuoja tik linijinio proto pasaulyje, kitur šių dalykų nėra. Todėl aš ir sakau, kad mirties bausmės įteisinimas yra melo įteisinimas.
P.S. Pavyzdžiui, jeigu tiesiogiai pradėtum jausti savo vidinius organus, tai viso to ką matai anatomijos vadovėlyje nerastum. Ten viso to nėra. Vidinis organas yra pojūtis, ten yra betarpiški, skirtingi pojūčiai, pjūčių pasaulis. Todėl jausti savo vidinius organus tiesiogiai, betarpiškai ir žinoti apie juos iš anatomijos vadovėlio yra visiškai dvi skirtingos žinių rūšys.
Mariau, manau, jog nebūtina pabuvoti Australijoje, kad užtikrintai žinoti, jog Australija yra.
Remiantis gi tavo logika, tai nepamačius Australijos, savo rankomis jos nepačiupinėjus, negali būti tikras, kad Australija egsistuoja… 😆
Qwerty, savo gimimo fakto neprisimeni, nedalyvavai jame, bet tvirtini, kad gimstame mes vieni. Mirtyje irgi nedalyvavai, bet tvirtini, kad mirštame. Žiauru yra haliucinacijos, nes niekas negali būti savo gimimo ir mirties liudytoju. Gimimas ir mirtis yra tik linijiniame prote, daugiau niekur.
Nors, dėl gimimo galima kiek abejoti. Tačiau mirštame mes vieni…sūka, kaip žiauru…, sūka.
Mariau, nežinau ką tu turi galvoje, taip kalbėdamas, tačiau aš tikrai žinau, kad mes ir gimstame,ir mirštame vieni. Vienų vieni…
Šiandien perskaičiau:Duodami patarimai, bet neduodama proto jais naudotis. F. de Larošfuko
Qwerty, tu prisimeni kai buvai vaikas, jaunuolis ir t.t. Tai keitimosi faktas. Sąmonė turi tokia savybę – keistis, bet ji nei gimsta, nei miršta. Todėl savo gimime ir mirtyje niekas dalyvauti negali.
Regina, mama jaučia tarp pilvo dar negimusį kūdikį, reiškia tu egzistavai jai dar prieš tau gimstant, tai kaip tu gali tvirtinti, kad gimei? Gal būtų sąžiningiau pasakyti, kad buvai jau prieš gimstant, dar prieš ateinat į šį pasaulį ir esi dabar. Bet ką tu gali papasakoti apie tai ko neprisimeni, arba apie tai ko miego metu nesapnavai? Reiškia tau tai ir nerealu. Realu tai bus tik stebėtojui iš šalies arba jeigu tu pavyzdžiui, realiai prisiminsi apie tai kaip buvai dar prieš gimstant, ateinat į šį pasaulį.
Savo gyvenimą, vaikystę,prisimename ne išstisai, o tarpais,”nuotraukomis”, trumpais epizodais. tai čia viena tokia nuotrauka.
…Mano vaikystės kaimas.Kluonas. Šienas. Daug šieno.Iki pat kraigo. Ant jo mes miegam Aš. Man gal kokie 10 metų. Lietus.Motociklas IŽ. Šviesiaplauskis, garbanotas vaikinukas (man jis tuomet atrodė didelis, ir suaugęs):
-Kuomet aš gimiau, tai prisimenu, kad tada labai lijo, – jis skaldė kaimo bajerius prieš mus, mažiukus.
Mariau, o tu sakai, kad sąmoningai neišgyvenam to fakto 😆
Realu! Pvz., kai miegi. Fziologiškai būni be sąmonės, bet tu vistiek egzistuoji. Galų gale, jeigu netiki, reikia eit dviese miegot…Ir tas kuris neužmigs – paliudys, kad niekur nebuvai dingęs, jeigu nesi lunatikas.
Lygiaverčiai tik tuo atveju, kai anei bilieto į koncertą turi, anei mirties nuosprendžio…Tuomet lygiaverčiai.
Regina, kiekvienas dalyvauja tik ten kur jo sąmonė, neįmanoma dalyvauti ne savo sąmonėje. Viskas yra tavo sąmonė. Kaip tu gali sakyti aš gimiau, jei sąmoningai neišgyvenai šio fakto? Tai melas, išsigalvojimai, fantazijos, haliucinavimas. Realus faktas yra tai, kad tu esi, o kad gimei yra prasimanymas, melas. Realus faktas yra, kad sąmonė turi savybę keistis, todėl tu esi ir keitiesi ( išvaizda, stimulai, protas ir t.t.) Arba kaip tu gali sakyti, kad tai ko sąmoningai neišgyveni esi tu? Kur tavo sąmonė tik ten ir tu, niekas negali būti ne savo sąmonėje. Gali patikrinti dabar, pamėgink būti ne savo sąmonėje? Nerealu!
Na, mirties bausmės panaikinimas buvo viena esminių sąlygų Lietuvai patampant Europos Tarybos nare, dar tais tolimais, romantiškais 90 – aisiais. Tiesiog negali būti Council of Europe nariu, jei nepanaikini mirties bausmės. Net Rusija, ir ta pakluso šiam reikalavimui, nes labai norėjo būti šios organizacijos nare.
Atsiverčiu LR foto dieną, o ten nuotraukos ir užrašas: „2013-07-05 Klaipėdoje žmonės plūsta į Vasaros estradą, kur vyks „SEL Grand Show 2013”.
Kas geriau, mirties bausmė ar žinia, kad „žmonės plūsta” į vieno tokio juokingo tipelio koncertą klausyti jo „muzikos”?
Aš tai manau, kad tai yra lygiaverčiai dalykai.
Savo gimime ir mirtyje, tik pats autentiškai ir dalyvauji. Ir daugiau niekas kitas.Visi kiti yra tik stebėtojai- pasyvūs arba aktyvūs. Aktyvūs, mama ir akušerė (gimimo atveju), arba žudikas (mirties atveju). O kad tų momentų nesuvoki, tai visai nereiškia, kad tai ne tu. Net ir negalėdamas savęs identifikuoti, kai ateitų suvokimas, tu vistiek žinotum, kad esi gimęs…Su mirtimi yra kitaip…Kadangi nutrūksta visos fiziologinės funkcijos ir pirmiausia smegenų veikla, tu negali suvokti, kad jau esi miręs….Na, nebent pomirtiniam pasauly yra kitaip. Ir šitie dalykai nėra kontroliuojami, tai yra duotybė…Sakykim, negali sukąsti dantis ir nenumirti, arba užsispirti ir negimti.
Mirties bausmė yra melo įteisinimas.
Kodėl?
Todėl, kad niekas negali dalyvauti savo gimime ir mirtyje. Supratimas apie gimimą ir mirtį atsiranda tik išsivysčius linijiniam – hierarchiniam protui. Ir tik jame yra gimimas ir mirtis, tai yra linijos pradžia ir pabaiga. Stebėdami per linijinio – hierarchinio proto prizmę mes darome išvadas, bet protas ir yra filtras. Kokios to filtro savybės, tokios ir išvados. Jeigu būtume paprasčiausiai sąžiningi, be jokių išsigalvojimų, fantazijų, tai pripažintume faktą, kad savo gimime nedalyvavome, o tai reiškia jo paprasčiausiai mums realiai ir nebuvo. Mūsų gimimas buvo tik stebėtojams iš šalies, kurių protas linijinis – hierarchinis. Lygiai taip pat tik linijinis – hierarchinis protas stebi iš šalies mirtį. Nes jo paties tokios savybės, ( yra linijos pradžia ir pabaiga), todėl tik tai jis ir pastebi. Jis tampa filtru ir realybė suvokiama, bei deklaruojama tik per to filtro prizmę. Todėl mirties bausmė yra melas, o jos įteisinimas yra melo įteisinimas.
O pavyzdžiui kalėjimas iki gyvos galvos nėra melas, o realios gyvenimo sąlygos, kurias nustato įstatymas, bet pasirenka pats žmogus. Neatimama pasirinkimo laisvė, bet nubrėžiamos realios ribos prievartai. Prievarta turi ribą ir tai yra gyvenimas realioje kalėjimo kameroje, su savo taisyklėmis, rėžimu. Jeigu jums tai patinka, prašom rinkitės, į tai kiekvienas turi teisę.
O mirties bausmė yra įteisintas melas, kuriuo nenubrėžiamos jokios realios ribos prievartai, bet gąsdinama melu. Siekiama įbauginti melu, kad sustabdyti prievartą. Taigi, nei vienas žmogus nėra pats sau priešas ir elgiasi taip kaip jam atrodo geriau, bet iš kur atsiranda blogiau? Iš melo baimės, lūkesčių ir realybės neatitikimo! Kai proto lūkesčiai, manymai, nuomonė nepatvirtinami realiais faktais, tai ir yra melas. Pavyzdžiui, jus manote, kad gimėte, bet to negalite sau patvirtinti realiu faktu, nes nedalyvavote savo gimime, reiškia tai melas, apgaudinėjate save gimimu ir mirtimi taip pat.
O tai, Dainiau, tu galvoji, kad nereikia bausti gėjus už eitynes? Taigi sueina dvidešimt metų kaip jų nebaudžia už krušimasi (atsiprašau,- už lytinius santykius, nors vistiek krušasi), tai ko dar ten jie tomis eitynėmis nori? Patys muša, patys rėkia? Gal kad galėtų įsisūnyt vienas kitą? http://www.delfi.lt/news/daily/world/65-m-vyras-isisunijo-savo-73-m-partneri-sveikinu-turite-berniuka.d?id=61773519
Beje, Regina, siaubas yra aišškus jausmas. Tai kiekd ar siaubo reikia sukurti, kad nebūtų jo?
Regina, pagal tokią logiką greitai išplės tiek, kad už gėjų eitynių orgamziavimą pasiūlys griežtas bausme.
Tokių įstatymų kūrėjai, nė vienas nežino, kokį siaubą ir kančias turėjo išgyventi aukos, o po to dar ir jų artimieji.
Yra tik vienas aspektas nemalonus šiame procese – niekas nenori tokios bausmės vykdyti, kad negulėtų ant sąžinės. Bet tą dalyką galima kuo nors sėkmingai pakeisti.
Tai žinoma, kad ES neleis sugrąžinti mirties bausmės. O be reikalo,- ne tik sugrąžinti reikėtų, bet ir išplėsti veikų sąrašą, už ką būtų skiriama. A tai dabar kalėjimai užkišti nusikaltėliais, kurie iš neturėjimo ką veikti tik rašinėja skundus Seimo kontrolieriams ir toliau apgaudinėja dorus piliečius, kurie juos ir taip išlaiko. http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kriminalai/pensininke-is-kauno-apgavusiu-sukciu-grobis-310-tukst-litu.htm
Ir man kažkas pradėjo vakarais siuntinėti SMS, panašu, kad iš zonos, – su meliais palinkėjimais. Nežinau, ar atsilaikysiu, jeigu paprašys kodus padiktuot.