Lietuvos jūreiviai – įkaitai Nigerijoje. O mes?

Šiomis dienomis užvirė tikras trileris – pagrobti keletas Lietuvos jūrevių prie Nigerijos krantų. Žiniasklaida jau kuria kaitų išlaisvinimo (išpirkimo arba išvadavimo scenarijus) operacijas. O juk situacija tokia, kad visi laukiame žinių. Ir tik gerų žinių. O visos kitos detalės turėtų būti svarbios tik tyrėjams (karo ar kitiems, kurie gelbės vyrus) ir pagrobtųjų šeimų nariams.

Tačiau jau vakar klausydamas žinių supratau, kad ieškoma įvairių pikantiškų detalių. Svarstyta, ar yra pagrobtas kapitonas, ar jam pavyko likti laive? Šiandien spaudoje jau atskleidžiama, kad kapitonas taip pat pagrobtas. Ir kas iš to? Ar tai padeda laisvinti tuos žmones? O gal net ir trukdo? Na o šiandien net pati Prezidentė kviečiasi UR ministar iš atsotogų atvykti pabendrauti. ir kas bus?

Akivaizdu, kad net ir tokiai mažai kritinei situacijai buvo silpnokai pasirengta. Ir tam mažai pasirengę ne tik valdžios atstovai. Visi mes – taip pat. Ne kartą draugų rate esu sakęs, kad dar didesnė krizė lauktų mūsų, jei įvyktų, neduok Dieve, kokia nelaimė, kurios metu žūtų mūsų karių grupė Afganistane arba tai būtų nutikę Irake. Tada jau politikavimo neišvengtume.

O kol viskas „sekasi” ir krizės mus aplenkia, esame kaip tikri slunkiai. Kol nieko nevyksta, tai nieko ir nedarome.

Todėl keistokai šiandien teko išklausyti vieno visuomenės veikėjo svaisčiojimus, kad pati Lietuvos krašto apsaugos ministrė turi skristi į Nigeriją. O ką ji ten veiks? Tegul kariuomenė ten skrenda. Kartu su NATO pajėgomis. Į Nigeriją. O ne tik į Afganistaną, kur Lietuvos laivai neplaukioja. Bet ten, Nigerijoje, panašu mums nėra ką veikti. Nes ten plaukioja tik mūsų laivai. Ir jokie NATO „partneriai” neprašo gelbėti demokratiją.