Šiandien (2018 09 11) Seimas papildė Visuomenės informavimo įstatymą nuostata, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir jų dalyviai, skelbdami žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, neturi skelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvų, priemonių ir būdų. Taip pat draudžiama traktuoti savižudybes kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdą ar kaip savaime suprantamą, kasdienį faktą. Draudžiama vartoti ir savižudybes romantizuojančius apibūdinimus, rodyti savižudybės procesą ar bandantį nusižudyti žmogų ar nusižudžiusio kūną. Seimas dar įdėjo ir prievolę informacijoje apie savižudybes ar bandymus nusižudyti pranešti apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes bei pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Vienas iš paplitusių mitų apie savižudybes – galvojimas, kad yra viena konkreti savižudybės priežastis. Savo interneto svetainėje Jaunimo linija įspėja:
„Bandymas surasti tą vienintelę priežastį, tai bandymas supaprastinti sudėtingą gyvenimo realybę. Surandi vieną priežastį ir atrodo, kad gyvenimas labiau nuspėjamas ir paaiškinamas. Tačiau dažniausiai tai tėra iliuzija. Iliuzija, kuri savaime nėra niekuo „bloga“ ar žalinga, tačiau gali tapti tokia, kai „randama“ ne tik konkreti savižudybės priežastis, bet ir „kaltininkas“, dėl kurio nusižudė: mokytojas, parašęs blogą pažymį, mergina, nutraukusi santykius, ar pan.”
Beje, jaunimo linija pateikia puikių praktinių patarimų žurnalistams. Nieko tikrai nenustebinsiu primindamas, kad savižudybių problema Lietuvoje yra tokia didelė, jog iš pirmo žvilgsnio kam nors gali pasirodyti, neva tokia įstatymo nuostata pagaliau kažkaip prevenciškai sumažins savižudybių skaičių, o gal ir visai jų neliks. Taip gali pasirodyti tiems žmonėms, kurie galvoja, jog dėl visų Lietuvos nelaimių kalta žiniasklaida, žurnalistai ir visa vieša erdvė. O jei dar viešai daugelis temų ir problemų būtų mažiau aptarinėjamos arba iš viso apie jas tylima, tai Lietuvoje nebūtų nei savižudybių, nei emigracijos, nei skyrybų, nei alkoholizmo, nei kitų bėdų. Deja… Turiu nuliūdinti ir pernelyg didelius optimistus, kurie mano, jog šiandien įstatyme priimta kokia nors nauja nuostata. Žiniasklaidos priemonės ir žurnalistai Visuomenės informavimo etikos kodekse jau senokai, realiame gyvenime dar seniau įgyvendino tokias pačias nuostatas ir net daugiau:
„41 straipsnis
Skelbdami informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus ir aplinkybes, kad paskelbtoje informacijoje nebūtų skatinamas savižudiškas (suicidinis) elgesys visuomenėje. Netraktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo, nevartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų.
Skelbiant tokią informaciją, privalu pranešti apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes bei pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems.”
Ir šios etikos normos tikrai veikia. Pastaruoju metu net su žiburiu nerasime jokios profesionalios žiniasklaidos priemonės, kurioje būtų nors kiek bandoma nejautriai kalbėti apie savižudybes ir jų paliestų žmonių likimus, jausmus. Galima rasti ir puikų pavyzdžių, kai kolegos sugeba analitiškai ir prasmingai nagrinėti šią temą – 15min.lt portale Valdemaras Šukšta rugpjūčio mėnesį paskelbė straipsnį „Savižudybių prevencija Lietuvoje (I): kodėl ne visoje šalyje tai veikia?”
Žurnalistų savireguliacija turi ir stiprią profesinę pagalbą iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos. Pernai ši tarnyba išleido „REKOMENDACIJą VISUOMENĖS INFORMAVIMO PRIEMONĖMS DĖL INFORMACIJOS APIE SAVIŽUDYBES PATEIKIMO„.
Trumpai galima paminėti, kad profesionalūs žurnalistai ir redaktoriai seniai rūpinasi ir platesniu problemos suvokimu, užsienio patirtimi. Štai yra dar konkretesnės rekomendacijos angliškai kalbančioms Australijos žiniasklaidos priemonėms.
Seimas šią pataisą šiandien savo pranešime spaudai įvardino kaip „prevencinę priemonę”. Todėl dabar jau galiu atvirai pasakyti, jog tai nėra jokia tikra prevencinė priemonė, nes žurnalistai jau seniai stengiasi visuomenei kuo jautriau pranešti apie tokias tragedijas, visada nurodo pagalbos telefonus. Tačiau žodis „prevencija” Lietuvos įstatymuose dažnai turi kitą potekstę. ir šį kartą galima žvelgti, kad šia įstatymo pataisa, vadinama „prevencine priemone”, apskritai siekiama eliminuoti iš viešosios erdvės savižudybių problematiką ir jos nagrinėjimą.
Kaip žinia, žiniasklaida turi savo veikimo algoritmus ir patirtį. Daugelis seniai žino, kad vieno žmogaus nelaimė yra tragedija, o tūkstančių žmonių nelaimė – tik statistika. Nors ir liūdna statistika, bet ji niekam iš auditorijos nerūpės ir formali informacija apie patį faktą – taip pat. Norinti iš teisų sudominti auditoriją kokia nors problema kartais reikia ieškoti labai įvairių kūrybinių priemonių, kurios padėtų pataikyti į tą vienintelį žmonių nervą, kuris padėtų jiems susivokti. Todėl esminis dalykas viešame diskurse yra ne tai, apie ką klabame, po tai kaip klabame. Todėl žurnalistai, kurie gilinasi į šią temą ir problemą jau dabar „preventyviai” bus gąsdinami geriau nesiimti šios temos, nes bet kokių svarbių ir skaudžių detalių viešinimas bus baudžiamas. Bet kokių detalių. Net ir šeimos, kurias palies tokia tragedija sunkiai galės dalintis savo skausmu ir patirtimi su visuomene. Taigi, panašu, jog viešoje erdvėje savižudybių problemos bus diskutuojamos dar mažiau ir „prevencija” suveiks. Bus draudžiama kalbėti net apie suicido motyvus (pvz., socialinė atskirtis, patyčios ar kitos savižudybių problemos ) ir tai leis šią temą ir problemą ignoruoti ar net pamiršti.
Ar to buvo siekiama? Tikiuosi, kad ne. Ir galbūt šis Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimas taps tik pretekstu kalbėti apie gilumines savižudybių ir ypač prevencijos priemonių problemas. Šiandien galime viešai sau užduoti vienintelį klausimą – kaip ir ką viešai kalbėsime apie savižudybių problemą ir kaip gelbėsime žmonių gyvybes?