Daugelis žurnalistų mokosi meistriškumo. Tačiau retas žino, kad publikacijoje labai „užkabina” auditoriją visokie straipsnio herojaus apibūdinimai.
Tokio dalyko meistrė, mano nuomone, yra „Lietuvos žinių” darbuotoja Rūta Skatikaitė.
Ji sugeba viename sakinyje sudėti bent keturis „išraiškingus” apibūdinimus vienam žmogui.
R. Skatikaitės Pamoka Nr. 1:
„1. pilkas viešųjų ryšių specialistas
2. trumpai dirbęs spaudoje
3. prieš keletą metų įsijautė į orakulo, viešai skelbiančio garbingos, neparsiduodančios žurnalistikos principus, vaidmenį
4. pats vietoj principų mielai ima litus, eurus ir kitokią valiutą”
Čia yra lygis.
Jeigu nebūtų purvasklaidos nebūtų etiškos žurnalistikos ir atvirkščiai. Tai dialektika. Pavzdžiui.; iš dialektikos pazicijos Amerika yra teroristų auklė.
Kuo daugiau raginimų būti etiškais profesionalais tuo daugiau purvasklaidos ir atvirkščiai.
Bet tiek purvasklaidininkai ir etiški visų pirma yra žmonės. Na susigundei, paėmei pinigus parašei užsakomą straipsniuką, apipyliai nekaltą purvu. Kas be nuodemės ar ne!? Aišku, drasu kai pripažysti savo klaidas ir pasitaisai. Bet netgi bailumas yra žmogiška. Kažkaip kažkokoks destruktyvus žaidimas žaidžiamas, kuris geresniu, sąžiningesniu pasirodys.
Manau reiktų kalbėti apie purvasklaidos ir etiškos žurnalistikos skirtingas prigimtis. Gal netgi reiktų pakeisti terminologiją. Pavyzdžiui.; destruktyvi ir sveika žiniasklaida. Kokia destruktyvios žiniasklaidos prigimtis? Juk niekas nenori būti purvasklaidininku, niekšu, melagiu, padugne. Kas atsitinka, kokios priežastys?
Tai taip ir parašykit, kad buvot nusamdyti kažkokios politinės jėgos padėti jiems laimėti informacinį karą ir rinkimus. Aišku, kad visa tai reikėjo gražiai užmaskuoti.
P.S. Į kompaniją dar labai būtų tikęs Audrius Butkevičius…
Dainiau, jei apmokyti kitų šalių žurnalistus už pinigus vežei Lietuvos „žurnalistus” Jonkų ir Taukačiką, tau dėl to turėtų būti labai gėda. Nors Skatikaitės rašinyje palyginimai gal ir ne visai etiški, tačiau pats faktas yra skandalingas – viešųjų ryšių atstovai ima mokyti kitus žurnalistus, ir dar atstovauti Lietuvą. Gėda. Nebuvo Lietuvoje žurnalistų, kurie galėtų tą patį padaryti? Apskritai, susidaro įspūdis, kad iš tiesų neskiri ribų, kas yra viešieji ryšiai, o kas žurnalistika. Kas verslininkai pijarščikai, o kas naivūs žurnalistai. Todėl į LŽS ir neskuba nei vienas save gerbiantis žurnalistas.
kolega, nemoki skaityti? Ne aš vežiau ir ne lžs vykdė projektą. Tad ne aš ir rinkau letorius. Tačiua lektoriai buvo puikūs. Seminarol dalyviai ne tik gausiai dalyvavo ir buvo patenkinti, bet ir iki šiol konsultuojasi, kviečia. Dar daugiau – būtent ir buvo parinkta mišri lektorių grupė, nes tema buvo susijusi su žurnalistika rinkimų metu. Tad PR žmonės puikaii galėjo papasakoti apie kitą barikadų pusę. Pats ne tik su įdomumu klausiausi, bet esu tikras, kad tokių seminarų trūksta ir Lietuvoje.
Kita vertus, skandalizavimo meistrai visada sako tik dalį tiesos. Ir tai baisiau nei melas. Tai – ne žurnalistika. Tai panašu į blogą blogą PR apie kurį seinaruose dėstėme. Tad RS ir LŽ rašinėlis yra, mano galva, juodo pr pavyzdys.