R. Šimašius pripažįsta, kad teisingumo sistema seimūnams yra nuolankesnė. Ir kas?
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Citatos, Politika, Teisė, 2010/02/08
Teisingumo ministras Remigijus Šimašius savo bloge rašo, kad “kaip Lietuvos Respublikos pilietis, rinkėjas pastaruoju metu dėl įvykių Seime buvau šokiruotas du kartus”. Viešai norėčiau paklausti ministro, o kaip jis jaučiasi kaip teisingumo ministras ir kaip valdančiosios daugumos atstovas?
Pirmą kartą, anot ministro, jis buvo šokiruotas, kai Seimo narys balsavo už kolegą. Ministras primena, kad tokių balsuotojų netrūko ir anksčiau.
Teisingumo ministrui (kaip piliečiui ir kaip rinkėjui – D.R.) atrodo, kad “balsavimas už kolegas yra nei kiek ne mažesnis (o turbūt ir didesnis) nusižengimas nei parašo padirbinėjimas ant oficialių dokumentų (t.y., dokumentų klastojimas) ar sukčiavimas klastojant posėdžių protokolus”. Tik įsiklausykime – tai panašu į nusikaltimą!
Tačiau dar kartą R. Šimašius buvau šokiruotas tuomet, kai tas pats negeras Seimo nario poelgis buvo įvertintas švelniau nei posėdžių praleidinėjimas. Man suprantama kodėl ministrą nuošridžiai nustebino ir net šokiravo žiniasklaidoje paviešinta informacija, kad Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas praleidinėjantiems posėdžius siūlo apkaltą, o balsuojantiems už kolegas – dalies atlyginimo nubraukimą.
Lyg tarp kitko, ministras dar primena, jog ne Seimo nariams už jų veikloje daromus panašius pažeidimus numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 198(1) straipsnis (Neteisėtas prisijungimas prie kompiuterio ar kompiuterinio tinklo) ar 300 straipsnis (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas).
Galime ir pasvarstyti: jei jau teisingumo ministras šokiruotas tokiais valdžiažmogių darbeliais, tai ką mums ir besakyti? Ką galime patarti kitiems žmonėms, kurie gyvena toliau nuo Vilniaus Gedimino prospekto ir neturi ministro posto? Negi teisingumo sistema bejėgė? Kodėl niekas nesiūlo apkaltos ir nekelia seimūnams baudžiamosios bylos?
Mano nuomone, bet kokią bylą seimūnams dabar bijos kelti beveik visi Lietuvos prokurorai. Po to, kai sacharukų, stomų ir kitų teistų ar šiaip įstatymus pažeidinėjančių politikų sudaromos komisijos “ant kilimėlio” kviečiasi, vertina ir net bando iš posto versti generalinį prokurorą, daugeliui eilinių prokurorų norėsis per patrankos šūvį apeiti Seimo narius ir jų tvirtovę Gedimino prospekto gale.
O prisiminkime, kaip praėjusiųjų metų pradžioje ir 2008 metų pabaigoje naujoji valdančioji dauguma ir jos atstovai kalbėjo apie moralę, Dievo įsakymus ir pan.? Ačiū teisingumo ministrui už pilietiškumą ir atvirumą. Tokio seniai nebuvo. Bet žmonėms norisi ir pokyčių.
Kodėl nacionalinėje žiniasklaidoje dominuoja Vilniaus miesto ir centrinės valdžios problemos?
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Žiniasklaida, 2010/02/08
Šį antradienį (vasario 9 d.) 10.10 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie tai, ar nacionalinė žiniasklaida pakankamai pastebi ir tuos įvykius bei reiškinius, kurie vyksta už Vilniaus miesto ribų.
Kasdien stebint aktualijų laidas televizijoje, klausantis radijo laidų ar skaitant naujienas laikraščiuose gali pasirodyti, kad daugelis pasaulinės svarbos dalykų vyksta tik Vilniuje. Net viešoje erdvėje dažnai sakoma, kad sostinės Gedimino prospekte įsikūrusios centrinės valdžios institucijos dažnai yra atitrūkę nuo realybės, t.y. nuo to gyvenimo, kuris yra už to prospekto ribų. Kartais tai pasakoma ir apie nacionalinę žiniasklaidą.
Todėl „Žiniasklaidos anatomija“ klausia, kodėl taip dažnai nacionalinei žiniasklaidai ir žurnalistams tokia neįdomi yra Lietuvos provincija? Ar iš tiesų didžiąją dalį Lietuvos yra pamiršusi ne tik valdžia, bet ir žiniasklaida? Kuo skiriasi Vilniuje įsikūrusios šalies valdžios aptariamos problemos nuo tų rūpesčių, kurie aktualūs kitų rajonų gyventojams?
Laidoje dalyvauja anykštėnas, televizijos operatorius Aidas Gurskus, medikė ir rašytoja Filomena Taunytė.
Laidą „Žiniasklaidos anatomija“ bendrai rengia Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Žinių radijas. Studijos tel. 8-5-2431431.
Kaip vertinti dovanas žurnalistams?
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Žiniasklaida, 2010/02/08
Jau beveik savaitę vyksta diskusijos tarp kolegų žurnalistų apie kai kurių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žurnalistų dalyvavimą vienoje konferencijoje Maskvoje, kur visi dalyviai dovanų gavo ir per 250 eurų kainuojančius kompiuterius. Keliamas paprastas klausimas – kaip reikia vertinti tokias dovanas ir kaip turėjo su jomis pasielgti žurnalistai?
Atsakymų galima ieškoti diskusijose. Labai laukiu, kol savo nuomonę paskelbs ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija. Tačiau prieš skelbiant bet kokius įvertinimus ir nuomones, verta atsiversti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Ten radau bent tris straipsnius, kurie pateikia gana neblogus komentarus ir patarimus žurnalistams. Tiesa, aiškumo trūksta.
Visų pirma, man įsimintinas yra straipsnis, kuris sako, jog vykdydamas savo veiklą žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui. Be to, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi atsiriboti nuo bet kokių mėginimų jam įsiteikti apdovanojimais, privilegijomis ir pan. Tai vieni pagrindinių jo nepriklausomumo nuo išorinių veiksnių garantų. O kaip atpažinti, kai kas nors nori įsiteikti? Manau, kad kiekvienoje situacijoje reikia spręsti atskirai. Juk jei draugai ar pažįstami sveikina gimtadienio proga, kas tai yra? O jei žurnalistas turi draugų ir pažįstamų tiek, kiek kažkada apsilankė LTV laidos “Spaudos klubas” vedėjo Audriaus Siaurusevičiaus jubiliejiniame gimtadienyje?
Galime svarstyti, ar dalyvaudami konferencijoje Maskvoje ir gaudami vienokias ar kitokias konferencijos dalyvių dovanas žurnalistai prisiėmė kokius nors įsipareigojimus? Manau, kad ne. Bent jau kol kas tikiu, kad Letuvos žurnalistai to nepadarė. O jei prisiėmė (pvz., parengti kokią laidą ar pan.) – tai jau etikos pažeidimas.
Dar vienas etikos kodekso straipsnis sako, kad žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių, apmokamų atostogų ir kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui. Kokios kelionės turimos omenyje – dalykinės ar atostogų? Kai kurių Vakarų šalių redakcijos nesutinka, kad net už dalykines keliones kas nors sumokėtų. O Lietuvos žurnlaistus už ES pinigus dažnai vežasi pažintinėms kelionėms į Briuselį dauguma išrinktų europarlamentarų. Žinau, kad kolegų žurnalistų nakvynės Maksvoje ir kai kurias kitas su kelione ir konferencija susijusias išlaidas apmokėjo renginio organizatoriai. Taip vyksta dažnai. Aš pats esu dalyvavęs ne viename renginyje, seminare, konferencijoje Lietuvoje ir užsienyje, kur su renginio organizavimu susijusias visas išlaidas sumoka organizatoriai: dalyvių maitinimą, nakvynę, kelionės išlaidas ir pan. Svarbus kriterijus – ar tai gali pakenkti žurnalisto nepriklausomumui? Manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno atvejo individualiai. Pavojus yra.
Tačiau etikos kodeksas turi vieną labai svarbią nuostatą apie viešumą – žurnalistas kiekvienu atveju privalo pranešti visuomenei apie gautą bet kokią paramą, išskyrus viešosios informacijos rengėjo, su kuriuo žurnalistą sieja darbo ar kūrybiniai santykiai, mokamą atlyginimą ar suteiktą paramą. Todėl jei traktuojame dalies Lietuvos žurnalistų pakvietimą į konferenciją Maskvoje, apmokėtas kokias nors išlaidas, dovanas kaip paramą, tai lieka vienintelis klausimas – kaip ir kur tai pranešti žurnalistams? Etikos kodeksas nenurodo. Tai reiškia, kad pats žurnalistas turi pasirinkti būdą ir priemonę, o tai jau yra subjektyvu ir gali kelti naujų klausimų – ar efektyviai parnešė, kada tai reikėjo padaryti ir pan.
Todėl akivaizdu, kad diskusija reikalinga ir jos pagrindinis tikslas – padėti žurnalistams ne tik išvengti interesų konfliktų, bet ir užkirsti kelią bet kokioms spekuliacijoms ateityje.
Kaip leidėjai taupo pinigus krizės metu? Naudojasi įstatymo spragomis
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, pinigai, Žiniasklaida, 2010/02/08
Šiandien dienraštis “Verslo žinios” spausdina labai aktualų žurnalistams kolegės Agnės Gintautaitės straipsnį “Šalies žiniasklaida bandys pakilti po 2009 m. nokdauno”. Kai kurios straipsnio detalės labai gerai atskleidžia žiniasklaidos verslo moralę.
Publikacijos esmė – nuo šių metų sausio pradžios kūrybinimas darbuotojams taip pat ir žurnalistams 8 procentais padidėję mokesčiai nuo autorinio kūrinio sutarties nustatyto atlyginimo. Paprastai kalbant, šiemet socialinio draudimo mokesčiai pas darbdavį dar ir autorinę sutartį turinčiam žurnalistui siekia 25 procentus nuo autorinio atlyginimo. Dar 15 procentų – pajamų mokestis. Kur problema? Problema – sunki ekonominė situacija ir smarkiai sumažėję žiniasklaidos verslo pajamos. Tai reiškia ne tik mažesnes algas žurnalistams. Tai reiškia, kad kiekvienas leidėjas bando ieškoti būdų ir sutaupyti.
Kaip žinia, didelė dalis žiniaxklaidos priemonių dar iki ekonominės krizės dirbdami net ir pelningai žurnalistams mokėjo tik nedidelę dalį atlyginimo pagal darbo sutartį. Norėdami sutaupyti jie naudojosi įstatymo spraga – dalį atlyginimo už žurnalisto darbą mokėjo kaip autorinį honorarą. Tai buvo lyg ir įteisinti “vokeliai”. Taip buvo sutaupoma labai daug, nes nuo honoraro nereikėjo mokėti jokių mokesčių socialiniam draudimui. Darbdaviui tai buvo labai naudinga. O žmonės kentėjo – nuo autorinių honorarų nebuvo skaičiuojamos jokios socialinės išmokos – nei pensijos, nei motinystės išmokos, nei vadinamieji “biuleteniai”. Žodžiu, taupoma buvo žmogaus sąskaita.
Tačiau kai valdžia pagaliau (gaila, kad tik krizės metu) nusprendė panaikinti šią skriaudą pagal autorines sutartis dirbantiems kūrybiniams žmonėms ir numatyti, kad jie taip pat bus socialiai draudžiami, nutiko kitas baisus dalykas. Dalis darbdavių nutarė gudrauti. Tas noras suprantamas – ir šiaip mokesčių mokėti nesinori, o kai dar ekonominė krizė ateina ir į kai į akis žiūri bankrotas… Juolab dabar didžiausi socialinio draudimo mokesčiai nustatyti tik tiems darbdaviams ir dirbantiesiems pagal autorines sutartis, kurie dar turi ir darbo sutartis. Teoriškai tai reiškia, kad jei įmonėje dirbantis žmogus turi darbo sutartį, tai gudrauti darbdaviui labai sunku. Mat, mokesčiai nuo autorinio honoraro gana dideli ir privalomi sumokėti, o Sodra lengvai tai gali kontroliuoti.
Tačiau… Jei kūrybinis žmogus turi darbo sutartį vienoje įmonėje, o honorarą jo darbdaviai moka iš kitos įmonės – tuomet mokesčiai nuo autorinio honoraro yra gerokai mažesni. Todėl tokiam moedliui tereikia vieno dalyko – greta įmonės turėti ar įkurti dar vieną juridinį asmenį, per kurį būtų mokamas autorinis atlyginimas. Žinoma, tai labai primena fiktyvius sandorius, kuriuos sudarė kai kurios motinos su savo darbdaviais tam, kad gautų didesnes išmokas iš Sodros. Dabar už tai prokurorai jas persekioja pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Bet ar taip nutiks ir nesąžiningiems leidėjams? Štai mano minėtoje publikacijoje dienraštį “Lietuvos žinios” leidžiančios bendrovės generalinis direktorius Valdas Vasiliauskas atvirai prisipažino:
“Rinkai tai yra dar vienas smūgis. tačiau mes turime atskirą viešąją įstaigą, per kurią mokame algas autoriams. Todėl smarkaii sąnaudos nedidės. Mokesčiai darbuotojams ūgtels 1 %.”
Sutinku, kad dideli mokesčiai labai skaudžai smogė žurnalistams ir žiniasklaidai. Žinau, kad valdžia juos įvedė labai blogu laiku. Bet… Jei jau dienraštis taip dažnai moko sąžiningai dirbti Seimo ir Vyriausybės narius, prokurorus, net Prezidentę, o pats, švelniai tariant, “gudrauja”, tai ko norėti iš visų kitų?
Moralizuojanti žiniasklaida naudojasi įstatymų spragomis ir dirba ant ribos su Baudžiamuoju kodeksu, o kitus moko moralės. Tais vienas Lietuvos parodoksų, bet taip jau yra.
Diskusija: Ar generalinio prokuroro at(si)statydinimą provokavo žiniasklaida?
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Politika, Teisė, 2010/02/05
Šiandien generalinis prokuroras Algimantas Valantinas atsistatydino. Bus daug kalbų apie politiką ir jos įtaką šiam procesui. O aš noriu padiskutuoti apie tai, koks vaidmuo šiame procese tenka žiniasklaidai ir žurnalistams? Kaip vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos veiklą informuojant visuomenę apie prokuratūros ir generalinio prokuroro veiklą?
Kodėl žurnalistė nori būti ir politike? Nesuprantu…
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Žiniasklaida, 2010/02/04
Nuotrauka iš LRT.lt
Džiugi žinia valdžią keikiantiems Lietuvos žmonėms – artėja savivaldos rinkimai ir bus galima atsigriebti balsuojant prieš neįtinkančią valdžią – galima bus išrinkti naujus savivaldos tarybų narius. Tačiau ši džiugi žinia gali tapti ir liūdna, nes su mūsų tuščiomis viltimis labai glaudžiai susiję ir tie, kuriems turėsime atiduoti savo balsą. Ką rinksime?
Panašu, kad rinksime ir vėl tuos, kurie labiausiai šmėžuoja televizijos eteryje ar kalba radijuje. Dar atkreipsime dėmesį į tuos, kurie matomi spaudoje. Todėl daugiausiai šansų tebeturi žiniasklaidos numylėtiniai arba jos nekenčiami ir nuolat rodomi. O lyderiais greičiausiai taps tie, kas iš eterio nedingsta.
Todėl mano patarimas politikams, kurie nori būti garantuotai išrinkti, kuo greičiau įsigyti kokį savo rajoninį laikraštį ir tapti jo redaktoriumi (formaliu arba neformaliu). Dar gerai būtų sudaryti kokią nors sutartį su televizija ar radijo stotimi dėl kokios nors laidos vedimo. Tapsite žurnalistu ir dėmesys bus garantuotas. O tada ir į valdžią. Taip, nors ir nebūdami formaliais politikais, sėkmingai karjerą padarė ne vienas žurnalistas – V. Kvietkauskas, N. Steiblienė S. Pabedinskas, R. Žilinskas, L. Donskis.
Žinoma, kai kam gali kilti klausimas, ar normalu demokratinėje šalyje politikui dirbti žurnalistu? Gali kai kam rūpėti ir tai, ar žurnalistas gali būti aktyviu politiku? Argi tai etiška? Man atrodo, kad tai nesudarinama.
Bet Lietuvoje gali būti įvairiai – vieniems galima, kitiems – ne.
Štai dar 2009 metų spalio 6 dieną LRT Taryba nusprendė, kad žurnalistė, Lietuvos radijo ir Lietuvos televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė iki lapkričio 1 dienos turi pasirinkti žurnalistiką arba politiką (Z. Kelmickaitė yra Vilniaus miesto tarybos narė – D.R.). Tada LRT Tarybos posėdyje Z. Kelmickaitė labai aiškiai pasakė, kad renkasi žurnalistiką, nes tai jai svarbiausia. Mane tai nudžiugino. Nelabai nuliūdino net ir tai, kad pati Zita manė, jog ji galėjo sėkmingai derinti savo pareigas savivaldybėje ir LRT. Bet ji patvirtinto, kad paklūsta žurnalistikos etikos reikalavimams.
Atrodė viskas išsisprendė, nes problema buvo tik viena – Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas draudžia žurnalistams įsipareigojimų, dėl kurių kyla interesų konfliktas. Taip sugalvojau ne aš pats, o Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pasakė. Pastaroji 2009 metų liepos 13 dieną savo sprendimu pripažino, kad Jurbarke gyvenanti kolegė Daiva Bartkienė, dirbdama žurnalistės darbą rajono laikraštyje ir politike Jurbarko rajono savivaldybės Taryboje, pažeidžia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnio nuostatas.
Remiantis šiuo sprendimu LRT taryba pritaikė analogiją ir pasiūlė Z. Kelmickaitei nelaukti atskiro komisijos įvertinimo. Vadovautasi precedentu ir liepta pasirinkti – žurnalistika arba politika.
Bet štai tas pasiūlymas Zitos Kelmickaitės svarstomas jau bemaž 4 mėnesius. LRT administracija vis nežino kaip pasielgti, nors lapkričio 1-osios terminas jau seniai baigėsi.
Kodėl Zita Kelmickaitė savo pažado pasirinkti neištesėjo? Ji pasirinko kitą kelią – nutarė paprašyti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos dar kartą jai paaiškinti 2009 metų liepos 13 dienos sprendimą dėl Jurbarko žurnalistės veiklos suderinamumo su politine veikla. Z. Kelmickaitė net gudrius klausimus sugalvojo ir paprašė atsakyti į juos:
1) ar šis sprendimas, priimtas nagrinėjant konkretų prašymą, gali būti taikomas be išimties visiems žurnalistams ir laidų vedėjams, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją;
2) kodėl ir kaip TV laidų vedėjo, neturinčio žurnalisto išsilavinimo, darbas yra prilyginamas profesionalaus žurnalisto darbui;
3) kodėl plečiamai yra aiškinamos ir taikomos 2009-07-13 priimto sprendimo nuostatos laidų vedėjams, nors pačiame sprendime kalbama tik apie žurnalistinį darbą dirbančius žurnalistus;
4) kodėl šio sprendimo nuostatos taikomos tik nacionalinio transliuotojo žurnalistams (ir laidų vedėjams), jei Žunalistų etikos kodekse tokio skirstymo nėra;
5) ką reiškia sprendime išdstytas teiginys, kad „žurnalistai, dirbantys žurnalistinį ir politinį darbą, susiduria su nuolatiniu interesų konfliktu; ar laidų vedėjai taip pat susiduria su interesų konfliktų;
6) ar laidų vedėjams, neturintiems žurnalisto išsilavinimo, nepriklausantiems žurnalistų susivienijimui, nesudariusiam su leidėjų sutarties, kurioje konkrečiai apibrėžti abiejų pusių įsipareigojimai, taikomas Žurnalistų etikos kodeksas.
Su džiugesiu galiu pasakyti, kad Etikos komisija atsakė labai gerai ir aiškiai. Ji dar kartą patvirtino savo sprendimą dėl politikos ir žurnalistikos nesuderinamumo, nors Zitos klausimai kažkodėl buvo visai ne apie tai. Komisijoje nuspręsta:
1. Kiekviena situacija yra individuali, todėl ir 2009-07-13 Komisijos sprendimas negali būti taikomas visiems vienodai.
2. Visuomenės informavimo įstatymas apibrėžia, kas yra žurnalistas.
3. Į klausimą, kodėl plečiamai yra aiškinamos ir taikomos Komisijos 2009-07-13 sprendimo nuostatos, turėtų atsakyti tie, kas jas taiko.
4. Į klausimą, kodėl 2009-07-13 nuostatos taikomos tik nacionalinio transliuotojo žurnalistams, turėtų atsakyti LRT Taryba.
5. Komisija mano, kad laidų vedėjai, kaip ir žurnalistai, gali susidurti su interesų konfliktu.
6. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra taikomas visiems, dirbantiems žurnalistinį darbą, tame tarpe ir laidų vedėjams.
Komisija nesvarstė klausimo, ar Z. Kelmickaitė, būdama Vilniaus savivaldybės Tarybos nare, gali dirbti LRT laidų vedėja, nes nežino jos vedamų laidų turinio.
Taigi, tikiuosi Zita pagaliau suprato, kad Etikos kodeksas taikomas visiems, dirbantiems žurnalistinį darbą, tame tarpe ir laidų vedėjams, kurie ima interviu, renka ir skleidžia informaciją. Galiu Zitai priminti ir Visuomenės informavimo įstatymą:
“Žurnalistas – fizinis asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys.”
Kvailą užklausimą, ar tikrai keletą laidų rengianti ir vedanti Z. Kelmickaitė yra žurnalistė, nusiunčiau net žurnalistus rengiančiam universitetui. Gavau profesoriaus atsakymą: “Tai kas ji yra, jeigu rengia ir veda interviu, filmuoja reportažus. Jeigu tik sėdėtų komisijose ar dainuotų “Duokim garo“, tai būtų galima abejoti. Dabar jokių abejonių nekyla – tai žurnalistinė veikla”.
Panašu, kad artėja šio serialo atomazga, nes artimiausias LRT Tarybos posėdis jau vasario 9 dieną. Nuoširdžiai to tikiuosi.
Šiaulių laikraštis rašydamas apie Seimo narį etiką pamiršo. Kodėl?
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Teisė, Žiniasklaida, 2010/02/04
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija nusprendė, kad dienraštis „Šiaulių naujienos“ bent keliose publikacijose rašydams apei Seimo narį Laimontą Dinių pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą.
Ką gi šiuo konkrečiu atveju pažeidė žurnalistai? Skaitant sprendimą, nurodoma tik tiek, jog pažeistas trečias Etikos kodekso straipsnis. Mano galva, tai viena pagrindinių etikos normų, todėl jos pažeidimas – itin sudėtingas ir sunkus. Ir jei šį principą pažeidei, mažų mažiausiai, reikia atsiprašyti. Nes minėtas Etikos kodekso straipsnis sako, kad
“gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones. Perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką.”
Tokį sprendimą Etikos komisija priėmė, po to, kai Laimonto Diniaus atstovas advokatas Tadas Kelpšas paprašė įvertinti daugybę dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijų. Skunde teigiama, kad paskelbta informacija neatitinka tikrovės, paskelbta konfidenciali informacija apie privatų juridinį asmenį, žeminamas L. Dinius kaip viešas asmuo, kenkiama jo reputacijai, sukeliami išgyvenimai jo artimiesiems. Komisijai buvo pateikta daug straipsnių, tačiau Komisija svarstė skundus tik dėl per vienerius metus iki skundo išspausdintas publikacijas:
“Seimo narys gaudo kaifą“ (2009-07-04)
„Po „Šiaulių naujienų“ publikacijos – ikiteisminis tyrimas“ (2009-07-23)
„Supratome, einame teisingu keliu“ (2009-07-28)
„Kas sieja Seimo narį su banditais?“ (2009-08-29)
„Kam Seimas įstums ragus. Arba Rekomendacinis laiškas Laimontui Diniui“ (2009-09-05)
Kadangi visuomet maniau ir manau, jog apie viešą asmenį galima ir reikia žurnalistams kalbėti daugiau nei apie kitą kokį privatų žmogų, todėl natūraliai atkreipiau dėmesį į Etikos komisijos sprendimą: ką ten tokio prirašė tas laikraštis, kad net patys žurnalistų ir leidėjų atstovai pripažino etikos pažeidimą? Deja, Etikos komisija pačių publikacijų viešai nepateikia, o “Šiaulių naujienos” viešai archyvo neteikia. Taip ir lieka galvoti apie tuos blogus žurnalistų darbus viena pagal viešai skelbiamus publikacijų pavadinimus. man labiausiai užkliuvo vienas, kurimae keliamas klausimas – “Kas sieja Seimo narį su banditais?”
Nežinau, kas toje publikacijoje buvo prirašyta, bet jei jau pavadinime tik keliamas klausimas apie galimas sąsajas su banditais, o ne rašomas teiginys, panašu, jog tokiu atveju greičiausiai ir bus pripaistyta bet ko, tik ne kokie nors konkretūs įrodymai. Tokių pavyzdžių mes turime aibę. Štai atkreipiau dėmesį ir į visai neseniai vienos kolegės spausdintą straipsnį “Valantinas apgavo Prezidetę?”. Ten taip pat keliamas klausimas-kaltinimas, o straipsnyje – šnipštas. Nes po publikacijso man buvo kilę minčių, kad gal iš tiesų kažką kažkas apgavo. Tačiau paklausęs ta pačia tema Lietuvos radijo laidoje pas Tomą Dapkų kalbėjusio Prezidentės patarėjo, supratau, kad niekas nieko neapgavo.
Tad po šio Etikos komisijos sprendimo kyla man vienas klausimas – kodėl žurnalistai taip dažnai prielaidas pateikia kaip žinias?
P.S. Radau pas save vieną “Šiaulių naujienų” taip vadinamą “komentarą”. Kadangi neseniai dėl žodžio “pidaras” piktinausi kolegomis iš Švenčionių, tai dabar jų kaip ir turėčiau atsiprašyti, nes tada nesureagavau į “Šiaulių naujienų” stilių. Net nevadinu to žurnalistika. Kažkada taip iš tiesų tarpuvartėje kalbėdavo mužikai. Dabar tai daroma ir laikraštyje.
Graži akcija ir gera žinia – vėžį galima įveikti keičiant savo gyvenimo būdą!
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Žiniasklaida, 2010/02/04
Šiandien ir rytoj minint Tarptautinę kovos su vėžiu dieną inicijuojama žurnalistų, žymių sportininkų ir gydytojų akciją, kurios metu siekiama atkreipti dėmesį į onkologinių ligų prevenciją ir sveiką gyvenseną. Ar atkreipsime dėmesį?
Labai nudžiugau, kad šią iniciatyvą entuziastingai palaiko tiek daug mano kolegų žurnalistų. Ypač aktyvūs sporto ir sportuojantys žurnalistai. Štai šiandien Lietuvos žurnalistų sąjungos Sporto klubo pirmininkas Tautvydas Vencevičius ir jo pirmtakas Vytaras Radzevičius kartu su garsiais futbolininkais Valdu Ivanausku ir Raimondu Žutautu Vilniaus universiteto vaikų ligoninės onkohematologijos centre 17 val. lankys vėžiu sergančius vaikus. Jiems padovanos specialiai „Hummel“ sukurtus futbolo marškinėlius su vaikų vardais.
O štai rytoj vidurdienį „Sportimos“ arenoje (Ąžuolyno g. 5, Vilnius) futbolo aikštelėje varžysis Lietuvos žurnalistų sąjungos sporto klubo ir Lietuvos gydytojų rinktinės. LŽS Sporto klubo vadovas Tautvydas Vencevičius:
„Siekiame, kad ir Lietuvoje šie metai būtų skelbiami sveikos gyvensenos ir sveikos vaikystės metais. Manome, kad tokios akcijos atkreips suaugusiųjų dėmesį ir privers labiau susimąstyti apie savo ir vaikų sveikatą, didesnį šeimos fizinį aktyvumą ir sveiką mitybą. Mes visi žinome, kad viršsvoris gali paskatinti onkologines, širdies, kraujagyslių ir kitas ligas, todėl būtina problemą spręsti tuojau pat, pradedant formuoti sveikos gyvensenos įgūdžius.“
Mane kaip ir daugelį kitų, matyt, pribloškia skaičia – kiekvienais metais daugiau kaip 12 milijonų žmonių pasaulyje išgirsta vėžio diagnozę.
Šiandien vis dažniau žurnalistai išgirsta žmonių klausimą – kodėl žurnalistams rūpi tik skandalingos, blogos žinios? Manau, kad šis renginys – puiki proga kuo garsiau ir kuo plačiau paskleisti iš tiesų labai gerą žinią – maždaug 70 procentų mūsų sveikatos priklauso nuo mūsų pačių – reikia daugiau mankštintis, išlaikyti normalų kūno svorį, nerūkyti ir vengti prirūkytų patalpų, riboti alkoholio vartojimą ir kitaip save saugoti. Argi tai nėra gera žinia? Ją galima būtų kartoti nors ir kasdien. Tik bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų televizijos naujienų laidos, kai prieš keikvienas sporto žinias tie patys mano kolegos visada primintų šią žinią. O gal tai būtų geros iniciatyvos labai gera pradžia?
Lietuvos gydytojų futbolo rinktinės prezidentas Romas Sabaliauskas sako, kad tik 20 procentų mūsų sveikatos priklauso nuo genetikos ir tik 10 procentų nuo medicinos. taigal reikėtų 70 procentų TV eterio skirti ne vaistų o sporto reklamai?
Nežinau, ar šis vienas renginys kaip nors padės paskatinti vaikus kuo daugiau sportuoti. Bet tikrai žinau, kad komandiniai žaidimai ne tik prisideda prie vaikų sveikatos, bet ir motyvuoja vaikus siekti užsibrėžto tikslo, praplečia draugų ratą.
Sportininkai, žurnalistai, kiti nevyriausybininkai ne kartą viešai bandė atkreipti valdžios dėmesį, kad Lietuvoje trūksta sporto aikštelių. Bet jei jau Vilniaus valdžia tiek metų niekaip nesugeba užbaigti nacionalinio stadiono statybos, tai matyt šis simbolis kol kas geriausiai atspindi ir visą valdžios vykdomą politiką šioje srityje.
Kaip žinia, Tarptautinė kovos su vėžiu organizacija UICC visame pasaulyje šiuos metus skelbia „Vėžio prevencijos metais“ ir ragina visuomenines sveikos gyvensenos ir vėžio prevencijos organizacijas informuoti žmones apie tai, kaip galima užkirsti kelią onkologinėms ligoms.
Įveikligą.lt ir šio projekto autorius VšĮ „VIRTUS LT“ – kol kas vienintelės iš Lietuvos ne pelno siekiančių organizacijų, pasirašiusių po „Pasauline kovos su vėžiu deklaracija“. Tikiusoi, kad priisjungs ir ne tik formlaii žymiai daugiau organziacijų.
P.S Noriu nuoširdžiai padėkoti Daliai ir Tautvydui Vancevičiams, kurie abu būdami žurnalistai taip šauniai ėmėsi šios iniciatyvos ir į ją įtraukė kitus kolegas žurnalistus.
Kuo tapo Delfi per 10 metų? Tapo reiškiniu
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Žiniasklaida, 2010/02/03
Šiandien naujienų portalas Delfi.lt švenčia 10 metų Jubiliejų. Sveikinu kolegas ir linkiu jiems toliau kurti, ieškoti, o kasdieniniame darbe remtis sąžininga žurnalistika.
Tačiau kiekviena formali proga tampa ir geru pretekstu įvertinti nuveiktus darbus.
Pats naujienų portalas tegia, kad per 10 metų DELFI buvo išspausdinti 553 494 tekstai, parašyti 22 345 767 komentarai, įkelta apie 300 000 nuotraukų bei 15 335 vaizdo failai. Tvirtinama, kad per dieną DELFI skaitytojai parašo apie 11 000 komentarų. Man atrodo, kad tai yra daug.
Bet ne tai svarbiausia. Kiekybė visuomet gali padaryti didelį pirmąjį įspūdį. Tačiau visuomet reikia atkreipti dėmesį ir į kokybę. Ir negaliu nepritarti patiems Delfi.lt kolegoms, kad
“<...>yra dalykų, daug svarbesnių už šiuos įspūdingus skaičius: DELFI negrįžtamai pakeitė Lietuvos žiniasklaidos peizažą ir įrodė, kad Lietuvoje galimas švarus žiniasklaidos verslas. “
Kolegos tai sieja su tuo, jog DELFI kapitalas niekada nebuvo lietuviškas – portalas pakaitomis priklausė estams ir norvegams. Galbūt iš tiesų tai buvo viena iš prielaidų, leidusių jiems išlaikyti tiesų stuburą ir netarnauti jokiems politiniams ir verslo interesams.
Todėl šiandien, kai ekonominės krizės metu vis dažniau tenka girdėti kai kurių žurnalistų ar leidėjų mintis, jog “dabar svarbu apskritai išgyventi”, dažnai nujauti ir potekstę – etika ir sąžininga žurnalistika yra antraeilis dalykas.
Tikiu, kad tai ne tik ne antraeilis, bet tai – pagrindinis dalykas žiniasklaidos versle. Tai nėra lengva išlaikyti. Tai brangu. Kartais tai padaryti net labai sunku ar beveik neįmanoma. Priežasčių ir prielaidų sąžiningai žurnalistikai prapulti yra daugiau nei pirleiadų jai išlikti. Bet jei nėra tokios žurnalistikos leidinyje, naujienų portale, radijo ar televizijos stotyje, tai žinau, jog kitokios žurnalistikos ir nebūna.
Todėl galiu su džiaugsmu prisiminti, jog Delfi kolegos dar 2008 metų lapkričio 5 dieną prisijungė prie Europos žurnalistų federacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos organizauojamos akcijos “Pakilkime už žurnalistiką”. Tada kolegos pasirašė už garbingą žurnalistiką ir tą vaizdo įrašą gali kiekvienas peržiūrėti internete. Toks viešas pasirašymas – tai ne tik garbė. Tai ir didelis įsipareigojimas. Todėl nuoširdžiai dėkodamas kolegoms už paramą ginant žodžio ir spaudos laisvę linkiu jiems tuos įsipareigojimus ir toliau vykdyti garbingai.
LNK žinios primena tautai apie V. Adamkaus Boženą. Ar solidu?
Paskelbė D.Radzevičius kategorijose: Aktualu, Žiniasklaida, 2010/02/03
Antradienį televizijos LNK žinių laidoje 18.45 val. ir net 22.00 val. prie kitų naujienų, pranešamų bėgančia teksto eilute, atsirado ir ypatingos svarbos įvykis:
“Prezidento Valdo Adamkaus asistentė B. Krasovskaja ištekėjo už apsaugininko.”
Greta šios naujienos taip pat atsidūrė ir Jungtinių Tautų informacija apie beveik 0,5 mln. žmonių, palikusių Haičio sostinę. Taip pat greta buvo ir naujienos apie Gvantanamo kalėjimą, kitus pasaulinius įvykius. Kuo čia dėta Božena? Matyt, LNK žinių tarnybos vadovai geriau žino, bet man atrodo, kad nė pagal vieną iš naujienų atrankos kriterijų ši žinia neturėjo pakliūti į rimtų žinių bloką. Juolab, kad ta ponia Božena nėra nei viešas asmuo, nei jos vyras toks nėra. O ir įvykis, švelniai tariant, tik privataus gyvenimo detalė. Detalė, kuri gali nusipelnyti LNK pramoginių laidų “Kakadu” ar “Dviračio žinios” dėmėsio. Bet tikrai ne pagrindinių žinių bloko.
Nors gal visai Lietuvai iš tiesų aktualu stebėti ponios Boženos gyvenimą?
Lankomumas
Nauji komentarai