Kokios vertybės dominuoja šiandieninėje žiniasklaidoje?
Šiandien (kovo 9 d.) 10.05 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie šiandienines žiniasklaidos verslo ir žurnalistikos vertybes ir jų devalvaciją.
Dar 1996 metais bendrame žurnalistų ir leidėjų susirinkime buvo sutarta, jog visi susirinkusieji labai aiškiai suvokia visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą. Tada buvo teigiama, kad didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas – pasitikėjimas ja.
Dauguma žurnalistų ir leidėjų tada tikino suprantantys, kad tokio pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas, nešališkumas. Viešai deklaruotas ir suvokimas, kad pagarba tiesai ir visuomenės teisei į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga. Siekdami stiprinti žurnalisto profesijos prestižą, tada žurnalistai ir leidėjai atsiribojo nuo tų viešosios informacijos rengėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus.
Nepraėjo ir geras dešimtmetis, kai imta jau atvirai dvejoti šių vertybių gyvybingumu. Tačiau ekonominė krizė privertė visus vėl prabilti apie tikrąsias vertybes. Todėl „Žiniasklaidos anatomijoje“ klausiame, kokios vertybės dominuoja šiandieninėje žiniasklaidoje?
Pokalbyje dalyvauja tinklaraštininkas Gintaras Gimžauskas, laisvasis žurnalistas Mantas Stankevičius ir buvęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Rimgaudas Eilunavičius.
Atostogos yra gerai :-)
Štai ir baigėsi trumpos pavasarinės atostogos. Su brangiausiu žmogumi, toli nuo svetimų akių, 10 dienų, išjungus telefoną ir kompiuterį. O po tokių atostogų vėl taip smagu grįžti prie darbų 
Universitetas savo veržlioje reklamoje pamiršo… mokslą
Jau kurį laiką per televiziją stebiu Mykolo Romerio universiteto reklamą. Sakyčiau, kad labai šiuolaikiška ir tuo pačiu labai žiauri jų reklama.
Jei kam tektų pamatyti per televiziją šią reklamą, siūlau atkreipti dėmesį į pagrindinį reklaminį šūkį:
“Ateitis priklauso veržliesiems!”
Keistas toks šaukinys. Jis lyg ir pasako jauniems žmonėms, pasirinkusiems šį universitetą, kad tie, kas yra veržlūs (pvz., lipa per galvas dėl karjeros ir pan.) pasieks daugiau nei bet kuris kitas. Vadinasi, būti kūrybingu, siekti mokslo jau nebepakanka… Svarbiausia -veržlumas. O gaila. Apie M. Romerį to pačio universiteto interneto svetainėje rašoma:
“Mykolas Romeris – neeilinė asmenybė savo nuopelnais valstybei, visuomenei ir mokslui. Nepaprasta energija, plati erudicija, tvirtos demokrato pažiūros ir tolerancija, gilus pilietiškumo suvokimas ir aukščiausios prabos žmogiškosios savybės leido jam išties daug nuveikti gimtojo krašto labui.”
Štai tokia asmenybe gal ir vertėtų siūlyti tapti jauniems žmonėms?
Pokalbių klube – diskusija apie šiandieninę žurnalistų padėtį
Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!
Vasario 25 d. 17.30 val. organizuojama atvira diskusija, kurios tema – „Žurnalistas pokyčių laike“.
Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus renginyje dalyvausiu ir pats, tačiau labiausiai norisi, kad ateitų kuo daugiau kolegų ir žmonių, kuriems rūpi ši tema. Renginio metu kalbėsime ir diskutuosime apie pasikeitusį laiką, jo reikalavimus žurnalistams, darbo biržos naujienas, Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus ir tai, kaip gyvena laisvai samdomi žurnalistai.
Planuoju su kolegomsi pasiadlinti asmeninėmis įžvalgomis tema „Naujas visuomenės informavimo įstatymas – ką darys žurnalistas?“. Darbo biržos atstovė spaudai, Vilniaus skyriaus valdybos narė Birutė Balynienė pristatys temą „Žurnalistas ieško darbo“. Vyresniojo kolegos žurnalistinį darbą apžvelgs LŽS narė, prisiminimų knygų autorė Goda Ferensienė. Manau, kad bus labai įodmu pasiklausyti žurnalistės Brigitos Balikienės apie savo patirtį tema „Netekau darbo. Kas toliau?“
Žurnalistė Daiva Červokienė pasakos apie nepriklausomo (laisvai samdomo) žurnalisto kasdienybe – „Tapimas laisvai samdomu plius kūryba“. Renginį moderuos Loreta Jastramskienė ir Gražina Paukštienė.
Pokalbis-diskusija vyks A.Mickevičiaus muziejuje, Bernardinų g. 11, Vilniuje.
“Lietuvos žinios” kovoja prieš cenzūrą. O ar kova garbinga?
Spauda kartais naudojasi privilegijomis.
Vakar ir šiandien telefonu kalbėjau su dienraščio “Lietuvos žinios” žurnaliste Jūrate Mičiuliene. Vakar daviau interviu ir suteikiau informacijos apie LRT, šiandien – dėkojau už jos objektyvumą ir pasiskundžiau jos redaktoriaus šališkumu.
Lyg ir nepriimta pasakoti apie visas žurnalistikos virtuvės smulkmenas viešai. Bet šį kartą – verta.
Kolegė Jūratė man pakambino ir paklausė, ką aš manau apie cenzūrą LTV eteryje, nes ten laidoje “Labas rytas” skaitant spaudos apžvalgas niekaip neminimi du nacionaliniai periodiniai leidiniai (“Lietuvos žinios” ir “Respublika”) bei jų publikacijos. Pasakiau tai, ką ji tiksliai šiandien ir pacitavo savo straipsnyje “LRT cenzūruoja spaudą” (su pavadinimu nesutinku, nes, mano žiniomis, spaudos LRT cenzūruoti niekaip negali – kiekvienas leidėjas laisvai leidžia savo laikraštį ir nederina iš anksto jo turinio su LRT – D.R.):
“Be jokios rimtos priežasties joks dienraštis neturėtų būti ignoruojamas. Jei jis prieinamas, įdomiausi straipsniai turėtų būti apžvelgiami. Tačiau aš nežinau konkrečių priežasčių.”
Tačiau kolegei Jūratei norėjosi išsiaiškinti, kodėl visgi nėra “Lietuvos žinių” straipsnių LTV eteryje. Pasakiau, kad ir man bus įdomu tai sužinoti, todėl turiu konkrečiai pasidomėti. Sutarėme, kad ji man paskambins už poros valandų.
Per tą laiką pavyko susisiekti su LTV direktoriumi Rimvydu Paleckiu. Jis man paaiškino (pažodžiui teksto, deja, negaliu atkurti), kad LRT teisininkams neva kelia abejonių “Lietuvos žinių” vadovybės atsiųstuose keliuose laiškuose išsakytos mintys. Viename laiške nurodytas draudimas kopijuoti ir publikuoti “Lietuvos žinių” straipsnius apskritai, kitame laiške lyg ir nurodoma, kad tai draudžiama daryti tik interneto svetainėje. Kadangi laida “Labas rytas” (su spaudos apžvalga) dedama į interneto svetainę, sprendžiama, kaip šiuo atveju elgtis su dienraščio rašiniais spaudos apžvalgoje.
Tokį direktoriaus paaiškinimą perdaviau kolegei. Ir pasakiau, kad tikiuosi, jog šitą klausimą turėtų ir galėtų išspręsti LRT ir dienraščio administracijos. Taip pat pažadėjau, kad apie šį reikalą pakalbėsiu artimiausiame LRT Tarybos posėdyje. Ir tai buvo viskas. Tai kolegė bemaž ir parašė.
Tačiau… Kaip rašoma tame pačiame dienraščio straipsnyje įdėtame redakcijos komentare (jei teisingai supratau, rašė pats vyriausiasis redaktorius), “garbinga žiniasklaida yra bejėgė prieš demagogiją ir cinizmą, būdingą buvusiai sovietinei žurnalistikai”. Nes tame pačiame komentare be tik ką mano cituotų žodžių dar pateikiama ir tokia to anoniminio redakcijos balso išvada:
“LRT vadovai uždraudė savo darbuotojams apžvelgti LŽ publikacijas, saugodami… LŽ autorių teises. Apgailėtina, kad šią LRT vadovų poziciją palaiko ir Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius, kuris atvirą cenzūrą mėgina dangstyti teisine kazuistika.”
Juk atrodo, kad poklabyje su kolege Jūrate ir jos straipsnyje jokios kažkieno pozicijos dveijų redakcijų ginče nepalaikiau. Nieko nedangsčiau. Pasakiau tai, ką žinojau ir galvojau. Ir še tau…
Todėl man taip pat labai gaila. Bet gaila tik dėl to, kad tokie redakcijos komentarai ir keisti pavadinimai dedami prie daugmaž objektyvaus kolegės straipsnio. Gaila, bet tikiu, kad garbinga žiniasklaida nėra bejėgė prieš demagogiją ir cinizmą. Bent jau aš bejėgis nesijaučiu.
Manau, kad būtent tokios ciniškos demagogijos skleidėjai ir yra bejėgiai. Todėl taip ir elgiasi. Bet anksčiau ar vėliau tai apsisuks prieš juos pačius. Tai tik laiko klausimas.
Vaikai savo darbeliais kuria spalvotą Lietuvą. Yra vilties :-)
Vaikai kuria Lietuvą
Vakar vakare atidžiai peržiūrėjau vaikų darželio “Pilaitukas” auklėtinių parodėlę, sukurtą vasario 16-ąjai.
Kiekviena vaikų grupė lipdė, piešė, kūrė laisvos Lietuvos simbolius. Buvo visko – ir Vilniaus televizijos bokštas, ir trispalvės, ir Gedimino pilis.
Buvo gražu ir spalvota. Matėsi kūrybiškumas ir pastangos. Kiekvienas truputį skirtingai, bet visi kūrė viena tema.
Tokios ateities Lietuvos ir norisi palinkėti jiems ir sau. Mums visiems.
Seimo nariai siūlo didinti policininkų verslumą. Ar dar reikia?
Policininkams siūlomi papildomi darbai. Ar moralu?
Seimo nariai Valerijus Simulik ir Edvardas Žakaris siūlo didinti policijos pareigūnų verslumą ir leisti jiems papildomai dirbti legaliai bei taip užsidirbti, nes valdžios mokamų algų nepakanka.
Abu minėti Seimo nariai šiandien užregistravo Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 24 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą. Pagal jį pareigūnams būtų draudžiama:
“dirbti samdomu darbuotoju, išskyrus asmens ir turto saugos paslaugų teikimą, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiuose juridiniuose asmenyse, taip pat gauti kitą negu valstybės tarnautojams įstatymų nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose ir už darbą pagal sutartis su rinkimų arba referendumo komisijomis, už mokslinį ir pedagoginį darbą aukštosiose mokyklose ar valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo įstaigose, už neformalųjį suaugusiųjų švietimą, už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta pareigūno pareigybės aprašyme), kai jis Seimo nutarimu ar Seimo valdybos sprendimu, Seimo Pirmininko potvarkiu, Respublikos Prezidento dekretu, Vyriausybės nutarimu ar Ministro Pirmininko potvarkiu paskiriamas rengti teisės aktų projektus, taip pat išskyrus autorinį atlyginimą už kūrinius, kurie yra intelektinės nuosavybės teisių objektai, ir už darbą įsigijus verslo liudijimą.“
Kaip sako patys Seimo nariai, tokio projekto rengimą “paskatino susitikimai su policijos pareigūnais, kurių metu dažnai buvo išsakomos mintys apie galimybę papildomai užsidirbti”. Tautos išrinktieji atvirai sako, kad “šiandieniniai policijos pareigūnų atlyginimai nėra adekvatūs jų darbui ir vis sunkiau jiems darosi išlaikyti šeimas”.
Negaliu nesutikti su tuo, kad pareigūnams iš tiesų sunku. Daugelį jų guodžia nebent anksčiau nei kitiems dirbantiesiems pradedamos mokėti palyginti nemažos pensijos.
Tačiau perskaitęs pagrindinį politikų minimą argumentą ir pažiūrėjęs į užregistruotą statuto pataisą, taip ir nesupratau, kas siūloma? Jei dabar nustatyta ir mokama policininkams alga už darbą yra neadekvati atliktam darbui, tai valdžia turėtų numatyti arba adekvačią algą, arba mažinti darbo apimtis. Juk būtų visai teisingas principas – kiek dirbi, tiek ir gauni. Nes kitaip gaunasi, kad pareigūnai arba skatinami tą adekvačią algą kažkaip “pasidaryti”, arba nedirbti efektyviai visą numatytą darbo laiką – pasnausti kur kampe ir pan. Juk vistiek pinigų nemoka tiek, kiek priklausytų. Todėl praktikoje galime pastebėti ir “pasidarančių” normalią algą, ir apsnūdusių “stumk-trauk” pareigūnų.
Bet jei jau dabar norima leisti policininkams užsidirbti papildomai, tai tegul aiškiai pasako, kodėl tai daroma. Juk jei V. Simulik mano, kad “reikėtų suteikti policijos pareigūnams turėti galimybę laisvu nuo darbo metu teisiškai užsidirbti papildomų pajamų“, tai tegul pasako iki galo ir aiškiai: pareigūnai prioritetą teikia pinigams ir labiau dirbs ten, kur daugiau mokės. Pareigūnams nuo to gal ir bus geriau. O visuomenei? Ar mums bus saugiau, jei papildomus darbus naktimis ir savaitgaliais ar kitu vadinamu “laisvu laiku” dirbantys pareigūnai nelabai jau norės ir sugebės už “neadekvatų” atlyginimą dar ir papildomai dirbti policijoje. Juk tampa visai nebeaišku, kuris darbas yra pareigūnui pagridninis – kur neadekvatus atlyginimas, ar ten, kur jis normalus.
Ypač verti kritikos patys statuto pakeitimo pasiūlymai ir dėl nurodymo, kokius darbus galės dirbti policinininkai. Įsivaizduokime, kokį darbą (tikėtina) turi papildomai dirbti eiliniai žemiausios grandies policininkai, kurių algos ir yra mažiausios? Kažkodėl manau, kad papildomai būdėti apsauginiu kokioje nors įmonėje dar būtų visai realu, bet ar tai gerai ir ar nebus interesų konflikto?
Todėl panašu, kad tie pareigūnai ir toliau turės rašyti eilėraščius ir romanus ar kitus autorinius kūrinius. Tai leidžiama. Tik galiu nuliūdinti – leidyklos krizės metu honorarų dažniausiai nemoka. Jei nori išleisti knygą tai pats ir turi surasti pinigų jos leidybai bei savo honorarui.
Dar laisvalaikiu pareigūnai galės rašyti įstatymų projektus ir siūlyti juos įsigyti Seimui ar Vyriausybei. Žinoma, turės rašyti rimtus ir gerus projektus, o ne kokius “naktinius” įstatymus. Kaip manote, kiek tokių projektų galės parengti tūkstančiai skurstančių pareigūnų?
Žinoma, dar lieka papildomas pedagoginis darbas, mokslo darbai. Kur gi ne – taip ir matome, kaip tūkstančiai žemiausios grandies pareigūnų staiga ima rengti nerealaus lygio mokslo darbus ir taip pagaliau ištraukia savo šeimas iš skurdo. Man atrodo, tai yra absurdas.
Todėl nesutinku su Seimo nariu p. E Žakariu, kad “priėmus šį įstatymą pagerės policijos pareigūnų socialinė-materialinė padėtis”. Sutinku tik su tuo, kad “įstatymo projektas padidins pareigūnų verslumą“. Bet ar to reikia iš pareigūnų? “Verslumo” daugelis ir taip jau turi. Ypač kelių policijoje. Pažiūrėkite į korupcijos tyrimus.
Todėl gal geriau jau registruotų Seimo nariai tokius įstatymų projektus, kurie leistų pareigūnams už savo darbą gauti adekvatų atlyginimą. Ir neieškoti savo darbe verslumo dvasios.
Ką praranda žiniasklaidos priemonės ignoruodamos kai kurias visuomenei svarbias temas?
Šį antradienį (vasario 23 d.) 10.05 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ diskutuosime apie tai, kad dalį visuomenei svarbių temų ignoruojanti tradicinė žiniasklaida atsiduria rizikos zonoje.
Kasdien Lietuvos žiniasklaidos priemonės mirguliuoja temomis apie įvairiausias politines intrigas, skandaliukus. Nemažai ir įvairių nuomonių ar komentarų apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau ar tai reiškia, kad gauname pakankamai informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta mūsų šalyje ir už jos ribų?
Štai diskusijose apie Lietuvos padėtį ir jos lyginimą su kitoms ES šalimis dažnai pasirenkama viena ar kita šalis aiškiai nepasakius, kodėl Lietuva lyginama su būtent šia o ne kita šalimi. Todėl kalbant apie mokesčius, sveikatos apsaugą ar pensijas kartais mūsų šalis lyginama su Latvija, kartais su Vokietija, o kartais su Prancūzija ar Didžiąja Britanija. Be to, kartas nuo karto lyg perkūnas iš giedro dangaus išnyra temos, apie kurias jokios nuovokos neturėjo nei valdininkai, nei žiniasklaida. Pvz., vasario 19 dienos savaitraštis „Atgimimas“ isšpausdino publikaciąj apie tai, kad Europos Komisija įteisino naują priemonę mėsos produktams patobulint – iš gyvulių kraujo gaminamus mėsos klijus. Prakalbus apie šią temą dalis už šią sritį atsakingų valdininkų iš esmės nieko nežinojo.
Valdžios žmonės dažnai tokiais atvejais paprastai rodo vieni į kitus pirštais ir aiškina apie „skirtingas kompetencijas“. Tačiau žurnalistams ir žiniasklaidos priemonėms belieka teisintis tik viena priežastimi – krizės metu trūksta žurnalistų ir kitų resursų gilintis net į labai svarbias temas.
Todėl “Žiniasklaidos anatomijoje” klausiame, ko netenka visuomenė ir pačios žiniasklaidos priemonės ignoruodamos visuomenei svarbias temas?
Laidoje dalyvauja europarlamentaras, buvęs žurnalistas Justas Vincas Paleckis ir tinklaraštininkas bei viešųjų ryšių specialitas Liutauras Ulevičius, savaitraščio „Atgimimas“ redaktorė Indrė Makaraitytė.
Laidą „Žiniasklaidos anatomija“ bendrai rengia Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Žinių radijas. Studijos tel. 8-5-2431431. Laidą veda Dainius Radzevičius.
Valdžia teigia, kad įvaikinimo biurokratizmas – meilės įvaikiams išbandymas
Vaikai - mūsų ateitis
Maždaug prieš mėnesį viename savo komentare kėliau klausimą, kodėl taip sunku įsivaikinti Lietuvoje? Tuomet labai aiškiai nurodžiau, mano nuomone, pagrindinę priežastį – biurokratizmas. Dabar gavau ir patvirtinimą – tai tiesa ir toks biurokratzimas yra sąmoningai sukurtas.
Kaip žinia, kad jei norite įvaikinti savo sutuoktinio vaiką, gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybai turite pateikti daugybę dokumentų, nors tokių dokumentų niekas niekada neprašo, jei Jūs auginate ir auklėjate neįvaikintą savo sutuoktinio vaiką. Tai lyg ir reiškia, kad kol nenorite auginamo vaiko įvaikinti – niekam Jūs labai ir nerūpite.
Sutuoktinio vaiko įvaikinimui reikia pateikti šiuos dokumentus:
- prašymą dėl konkretaus vaiko įvaikinimo;
- paso ar kito asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją;
- santuokos liudijimo kopiją;
- sutuoktinio, kurio vaiką norima įvaikinti, rašytinį sutikimą įvaikinti;
- vaiko tėvo ar motinos, kuri yra vaiko biologinis tėvas ar motina, mirties liudijimo kopiją;
- įvaikinamo vaiko gimimo liudijimo kopiją;
- nustatytos formos (046/a) savo sveikatos pažymėjimą ir įvaikinamo vaiko sveikatos pažymėjimą;
- pažymėjimą apie šeimos sudėtį;
- dokumentą apie gaunamas pajamas.
Tai, kas surašyta, mano nuomone, kvepia dirbtiniu biurokratizmu, o ne valstybės deklaruojamu realiu rūpesčiu vaiku. Visų pirma, man dideles dvejones kelia valdžios “rūpestis” įvaikintojo ir vaiko sveikata. Kam reikia tikrinti vaiko sveikatą prieš įvaikinimą? Jei vaikas sveikas – ačiū Dievui. Jei vaikas serga – tai gerai, kad juo bus kam pasirūpinti. Įvaikintojui reikia preeiti dar sudėtingesnę medicininę apžiūrą. Panašiai vargsta perigūnais norintys tapti asmenys.
Galų gale, reikalaujama daugybė kitųpažymų, iš kurių viena – pažyma apie šeimos sudėtį. Tokias pažymas išduoda Gyventojų registras. Bet kodėl registru negali tiesiogiai pasinaudoti vaiko teises saugantieji biurokratai? Jei jau registras valstybinis. Nes priešingu atveju tenka lėkti su mašina, rasti kur nors vietą tai mašinai (jei ją turi), gaišti brangų laiką atsiprašant iš darbo (jei neišleidžia, tenka imti atostogas) ir dar sumokėti nuo 10 iki 20 litų vien už šią pažymą. O tokių pažymų – ne viena.
Taip jau gaunasi, kad norint įsivaikinti net sutuoktinio vaiką, kuris nebeturi biologinio tėvo, reikia turėti bent keletą dalykų – daug laisvo laiko ir pinigų. Ir dar kantrybės.
Todėl dabar jau pradedu galvoti, kad gal taip valdžia tikrina pasirengimą įsivaikinti? Jei jau turi pakankamai laiko, pinigų ir kantrybės “žaisti” biurokratų sugalvotą žaidimą, tai gal ir vaiku garantuotai pasirūpinsi? Prieš mėnesį taip liūdnai juokavau. Bet taip pajuokavęs nutariau pasitikrinti savo nuomonę užduodamas rūpimus klausimus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Juolab, kad vasario pradžioje ši tarnyba viešai pasigyrė, kad 2009 m. pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sutuoktinių vaikus įvaikino 2 moterys (net ar tik? – D.R.). Tarnyba parašė, jog “įprasta, kad vaikus iš pirmos santuokos ar vienišų mamų atžalas įvaikina būtent sutuoktiniai vyrai, dažniausiai iki 30 metų”. Gaila, kad neparašė, kodėl tiek mažai moterų ryžosi tai daryti ir kodėl tik vyrai pabando įveikti tą biurokratinę mašiną.
Minėta tarnyba parašė ir dar vieną labai svarbų teiginį. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jo pasirodymas niekaip nesusijęs su mano paviešintu komentaru ir nuomone apie pernelyg didelį ir beprasmį įvaikinimo biurokratizmą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė:
„Šiandien pasigirsta nuomonių, kad sutuoktinio vaiko įvaikinimas yra tik formali procedūra ir iš būsimojo įtėvio (įmotės), tos pačios šeimos nario, neturėtų būti reikalaujama sveikatos pažymos, kitų dokumentų, kurie esą nelabai reikalingi ir nieko nekeičiantys”
Taigi, norėdamas įsitikinti, kad ponia Tarvydienė yra teisingesnė nei aš, nusiunčiau anksčiau keltus mano klausimus šiai tarnybai ir gavau Danutės Krell (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyresnioji specialistė) atsakymus. Kadangi tekstas pakankamai rišlus, pateikiu visą atsakymą viešai.
Neturintiems laiko skaityti viso teksto, išskirsiu tik esminius, mano galva, sakinius ir prie jų dar pridėsiu savo komentarus:
“Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra numatyta, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pati galėtų gauti pažymas apie asmens gyvenamąsias patalpas ir kitus dokumentus, reikalingus asmeniui, norinčiam įvaikinti.”
D.R.: Kodėl to nėra numatyta įstatymuose ir kodėl to nesiūlo minėta įvaikinimo tarnyba? Kodėl ji nenori palengvinti žmonių dalios? Gal patys tingi dirbti ir susirikkti duomenis iš prieinamų registrų?
“Pats asmuo turi pateikti ir Registrų centro pažymą apie gyvenamąsias patalpas, nes ji parodo, kur gyvens vaikas, kaip bus juo rūpinamasi ir pan. Pats asmuo pateikia pažymą, nes jis gali turėti ir kitokio nekilnojamo turto, apie kurį įvaikinimo atveju informacijos pateikti nereikia.”
D.R.: Jei vaikui reikia tik gyvenamųjų patalpų (buto, namo ar pan.), tai apie tai yra visi duomenys regiostrų centre, kurio duomenų baze ir gali pasinaudoti tarnyba. Tad kurių galų reikalinga informacija tai tarnybai apie kitą nekilnojamąjį turtą, kurio duomenų įvaikinimo atveju pateikti nereikia?
“Mes neturime duomenų, kiek vaikų auga šeimose, kuriose jų tėvai ar motinos nėra biologiniai. O jei yra duomenų, kad vaikas patiria žalą šeimoje, kiekvieno iš mūsų pareiga apie tai pranešti atitinkamoms tarnyboms.”
D.R. Tad jei neturi duomenų apie įvaikinamojo šeimoje vaiko patiriamą žąlą, tai kam papidlomai tikrina šiuos duomenis įvaikinimo metu? Negi tai tampa “svarbu” tik trumpuoju įvaikinimo procedūrų laikotarpiu?
“Juk įvaikinimas yra neatšaukiamas, jis – ne santuoka, kurią, jei ji nesėkminga, galima nutraukti. Tad žmogus, ruošdamas dokumentus įvaikinimui, turi galimybę dar kartą apmąstyti ateities įsipareigojimus, prisiimamą atsakomybę visam gyvenimui”.
D.R.: Manau, kad praeidamas didelį biurokratizmą žmogus mažai turi laiko galvoti apie savo prisiimamą atsakomybę už vaiką. Paprastai galvojama apie tai prieš tokia procedūras. Bent jau aš nuolat galvojau tik apie tuos biurokratus, kurie sugalvojo tas sunkias procedūras. Nuolat pykau už mano gaišinamą laiką, kai medikai paskirtu laiku nepriima ir verčia laukti papildomai. O tada dar pyksti, kad turi leisti pinigus biurokratų procedūroms, o ne skirti tuos pinigėlius savo vaikams.
O kas dėl įvaikinimo, tai, ko gero, svarbiausias ir esminis dalykas yra pats žmogaus pasiryžimas įvaikinti. Dokumentų surinkimas ir pateikimas, kaip ir daugeliu mūsų gyvenimo atvejų, tėra viena iš siekio įgyvendinimo sudedamųjų dalių. Beje, išlaidos, reikalingos gaunant dokumentus, norinčioms įvaikinti šeimoms tikrai nėra didelės.
D.R.: Na jei jau biurokratizmas neišvengiamas, tai norisi paklausti, kam ir dėl ko yra deklaruojama e-valdžia? Juk prisipirkusi brangių kompiuterių ta valdžia turėtų naudotis jais ir bent jau kitų valdžios kontorų turimą informaciją apie įvaikintoją galėtų pasiimti pati tuo pačiu elektroniniu būdu. Negi įvaikintojas turi bėgiodamas dar ir filosofuoti apie prisiimamą atsakomybę? Beje, jei biurokratams išlaidos atrodo nedidelės, tegul pabando suskaičiuoti visą sugaištą laiką ir dar mokamus pinigėlius už pažymas, medicininius tyrimus, adatas, kolbas, pažymas ir automobilio kurą, mokamas stovėjimo aikšteles ir pan.
Visgi nuoširdžiai turiu pripažinti, kad iš įvaikinimu besirūpinančios valdžios institucijos be minėtų atsakymų gavau dar ir labai intriguojančios informacijos. Mane tarnyba patikino, kad “šiuo metu parengti ir pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimai”. Įdomu, kokia jų esmė – sumažinti ar dar labiau padidinti biurokratizmą norintiems įsivaikinti? Tikrai pasidomėsiu tomis pataisomis. Ir parašysiu apie jas.
Krizė smaugia “Lietuvos rytą”. Kas toliau?
Naujienų agentūra BNS pranešė, kad “Lietuvos ryto” pajamos vien iš dienraščio leidybos pernai buvo 42,494 mln. litų – 37,2 proc. mažiau nei 2008 metais (67,655 mln. litų). Bendros pardavimo pajamos – 50,523 mln. litų.
Su tuo susijęs ir bendrovės “Lietuvos rytas” jau vasarį vykdomas kelių dešimčių darbuotojų atleidimas. Atleidžiami žurnalistai, techniniai bei kiti darbuotojai. Daugiausia jų darbo netenka Vilniuje.
Ką ir bepridursi – sunkmetis. Tačiau mano nuomone, tai ne tik neišspręs senokai brendusių bendrovės ir dienraščio problemų, bet jas toliau gilins. Mažiau kūrybinių žmonių, mažesni stlyginimai – tai dar prastesnė kokybė. O tai reiškia tik viena – skaitytojų dar mažės. Nesinori būti liūdnu pranašu, bet pranašu, jog buvusiems dienraščių lyderiams artėja dar sunkesni laikai.
Beje, taip jau sutapo, kad šiandien dienraštyje “Lietuvos rytas” spausdinamas labai jau simbolinis Juozo Erlicko “Apreiškimas”, kurį norisi pacituoti:
Reformos kryptys
Bene sveikam sveikata rūpi!..
Užtat ir sakau: pirma aplamdykim jiems šonus, išsukinėkim kojas, išmuškim dantis…
O jei net ir tada reforma nepavyks?
Vis tiek jausimės geriau.
Tad norisi linkėti, kad po tokių reformų leidinyje bent kas nors jaustųsi geriau.
