Ar etiška žurnalistui agituoti už konkretų politiką? Manau, kad nevertėtų

pagal | 2016/10/19

foto-apie-naujienasKolega Edmundas Jakilaitis savo Facebook profilyje pasidalino nuotrauka ir įrašu apie jo vakarinius pasivaikščiojimus su viena kandidate į Seimą vienoje rinkimų apygardoje.  Jis neslepia, kad nors ir mažai pažįsta šią politikę, bet agituoja žmones balsuoti už ją tik dėl vienos priežasties – kad nepatektų į Seimą kitas kandidatas.

Šį komentarą mane paskatino parašyti jau senokai skaitytas ir bemaš prieš dešimtmetį rašytas komentaras apie žurnalistų santykį su politiniais rinkimai, balsavimu rinkimuose bei parama politikams. Štai citata iš to komentaro:

„The issue of journalists and politics is a thorny one with more questions than answers. But the bottom-line is that NPR journalists — especially its political team — can’t do anything that tries or even appears to try to influence other people.

That raises the question, then, of who is a journalist? Is an NPR digital media technician or a librarian a journalist? In my view, anyone who works for NPR, in any capacity, represents the institution and should refrain from overt public displays of political preference.“

Visiems lyg ir aišku, kad žurnalistai neturėtų būti propagandistais ir neturėtų reklamuoti kokio nors politiko. Bet šis atvejis tapo ypatingai gausių diskusijų objektu. Bent jau socialiniuose tinkluose. Kai kas jau ir memus kuria 🙂

Vieni žmonės palaiko Edmundo iniciatyvą, nes tas „blogas“ kandidatas į Seimą yra Algirdas Paleckis. Asmuo, kuris daugeliui žinomas kaip radikalas, prokremliškai nusiteikęs politinis veikėjas. Ypač didelio dėmesio jis sulaukė tuomet, kai viešai buvo paskleista jo frazė apie sausio 13-osios įvykius. A. Paleckis buvo teisme teisiamas ir nuteistas nes to meto nusikaltimus vertino kaip situaciją, kurioje neva „savi šaudė į savus“. Būtent ši A. Paleckio gyvenimo dalis tapo labai aiškiu jo moraliniu vertinimo aspektu. Kitaip tariant, tokio supratimo žmogus, daugelio nuomone, apskritai negali būti valdžioje. Ir tokia pozicija turi geležinius argumentus. Beje, man tie argumentai pakankamai įtikinantys ir papildomos agitacijos nereikia. Todėl žmogiškai Edmundo poziciją visiškai suprantu.

Tai kodėl žurnalisto Edmundo Jakilaičio noras, kad A. Paleckis nepatektų į Seimą, virto labai paprasta agitacine akcija už politikę Moniką Navickienę, kuri yra A. Paleckio konkurentė antrajame Seimo rinkimų ture? Žinomas kontekstas tapo pretekstu vertinti žurnalisto veiksmus įvairiais aspektais. Vieniems jo agitacinė veikla yra pilietiškumo išraiška, kitiems – profesinių žurnalisto principų išdavyste. Treti kelia klausimą, kaip ir kokiomis priemonėmis žurnalistas turėtų skatinti pilietiškumą visuomenėje? keliami klausimai man labiau patinka nei beatidairiškas šaukimas „už ir prieš“. Nes visada galėtų būti ir protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principai greta.

Aš irgi įsijungiau į diskusiją ir labai aiškiai pasakiau savo poziciją, jog žurnalistas turi skatinti visuomenės pilietiškumą. Priemonės, kurios profesionaliam žurnalistui labiausiai tinkamos – informuoti visuomenę, skatinti diskusijas, organizuoti politikų debatus, tirti politikų veiklą ir atskleisti jų slapčiausias veiklas, kurias visuomenė turi teisę žinoti. Galima ir verta skatinti žmones aktyviai balsuoti, ateiti į rinkimus. Pats kolegos Andriaus Tapino kvietimu mielai važinėjau po Lietuvos regionus ir moderavau debatus su kandidatais į Seimą. Prisijungiau prie akcijos „Balsuok atsakingai“. Žodžiu, dirbant kuo profesionaliau skatinti atsakingai elgtis ir visus savo žiūrovus, klausytojus bei skaitytojus. tačiau visi puikiai žinome, kad net ir pats populiariausias žurnalistas negali pasiekti visų Lietuvos žmonių ausų, akių ir protų. ką jau kalbėti apie tuos žmones, kurie renkasi net nelietuviškas žiniasklaidos priemones. Spėju, kad dėl šių ir kitų priežasčių Edmundas Jakilaitis su viena politike nutarė eiti tiesiai pas žmones į namus ir agituoti juos balsuoti už variantą „be A. Paleckio valdžioje“.

Mano giliu įsitikinimu, tiesioginė žmonių agitacija balsuoti už vieną ar kitą politiką nėra tinkama priemonė profesionaliam žurnalistui. Daugeliu atvejų propaganda ir agitacija yra priemonė, kurios imamasi beviltiškoje situacijoje. Kai tavo argumentų ir informacijos žmonės nesupranta arba nepriima, tuomet bandoma daug agresyviau įtikinėti žmones. Bet ar tai efektyvu ir ar tai tinkamiausia priemonė žurnalistui? Manau, kad tikrai ne.

Nes jei šiandien sutiksime su tuo, jog žurnalistams pridera nuspręsti, kurie politikai yra geri, o kurie blogi ir skatinsime bei pateisinsime žurnalistų-agitatorių vaidmenį, greitu laiku agitacija pakeis žurnalistiką. ir jei tik nuo žurnalistų pozicijos ir asmeninės nuomonės priklausys, kurie politikai verti valdžios, o kurie ne, tuomet ką darysime su žmonių laisva valia apsispręsti ir balsuoti?

Beje, dar 2010 metų spalį Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija viešai išplatino savo poziciją dėl žurnalistų aktyvios veiklos politinėje ar partinėje veikloje:

„Partinė-politinė veikla susijusi su įvairiausiom gyvenimo sritim ir nėra sričių, tolimų nuo politikos, todėl politikoje dalyvaujančiam žurnalistui sunku išvengti interesų konfliktų ir objektyviai vertinti valdžios sprendimus. Taip pat neįmanoma įsivaizduoti nešališką žurnalisto darbą žiniasklaidos priemonėje, kurios redaktoriai, vadovai demonstruoja palankumą kuriai nors politinei grupei.“

Savo mintis apie pavojų žurnalisto nepriklausomumui pernelyg suartėjus su politikais ar politika yra išsakiusi ir Visuomenės informavimo etikos komisija. Bičiuliautis su politikais, matyt, niekada nebus draudžiama. ir tai būtų kvaila. tačiau bičiulystė su vienu politiku ir neapykanta kitam visada kelia pagrįstų abejonių dėl bet kurio žurnalisto pasisakymo ar jo profesinės veiklos, net jei tai bus tik trumpa replika televizijos ar radijo laidoje arba koks stipresnis epitetas straipsnyje. Žinoma, vengti druskos ir pipirų žurnalistas neturi. Priešingai. Bet pretenzija į subalansuotą žurnalistiką yra daugiau nei sudėtinga.

Todėl jau vakar Facebook tinkle sarkastiškai juokavau, kad jei jau žurnalistai ima agituoti už moralius politikus ir griežtai agituoja prieš amoralius, tuomet su nekantrumu laukiu moralių politikų sąrašo, kurį galėtų, o gal net privalėtų ir žurnalistai reklamuoti. Taip pat laukiu amoralių politikų sąrašo, kurio negalima jokių būdu viešai net minėti. Nebent tik bloguoju.

O tada palauksiu kokius 5 metus, kol kuris nors reklamuotis politikas auksinių šakučių pripirks arba kaip masiuliai kokių dėžučių su eurais prisirankios. Ir tada galėsiu paklausti „reklamuotojo“, ar moralu buvo reklamuoti kyšininką ir vagį, kvailį ir išdaviką? Ir ar prisiims pats agitatorius kokią atsakomybę už savo „produktą“? Turėtų prisiimti. Lietuvoje bendru standartu tapo atsistatydinimas iš pareigų. O kaip žurnalistui?

P. S. Šį komentarą skiriu tiems, kas tiki, jog žurnalistai turėtų „gelbėti tėvynę“ viešai reklamuodami vienus ir smerkdami kitus politikus. ir tiems, kurie tiki, kad pagrindinė žurnalistų misija – informuoti visuomenę. Vis dar tikiu, kad žurnalistui geriau tinka informuoti visuomenę, o ne ją formuoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *