Ir švęsti, ir dirbti reikia įkvėpimo...
Gegužės 1-ąją Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas” mini Darbo dienos šventę Vilniuje. Vilniaus gatvėmis nuo 10.30 val. iki 13.30 val. važiuos bestogis – ekskursinis autobusas, sustojimų metu profesinės sąjungos nariai kalbins praeivius ir dalins reklaminius lankstukus. Balandžio 30 d. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos Šv.Mišios už „Solidarumo” narius ir visus dirbančiuosius.
Gražu. Ir smagu. Žmonės švenčia, o ne protestuoja. Yra dėl ko ir protestuoti. Bet švęsti proga žymiai didesnė. Juk jau keletą mėnesių gyvename sunkmečio (kitaip tariant, krizės) sąlygomis ir vis dar dauguma iš mūsų turime darbus. Daugiau nei 9 iš 10 darbingų žmonių vis dar turi darbus! Argi ne proga švęsti? Žinoma, daugeliui atlyginimai sumažėjo, o ir tie vėluoja. Nežinai, ar rytoj tą darbą vis dar tebeturėsi. O ir patikimų žinių apie gražesnę rytdieną negirdėti. Bet juk nė vienas nežinome ir taip, kas bus rytoj. Kas gims, o kam teks palikti šį pasaulį. Todėl švęsti turime kiekvieną dieną – kol gyvi, kol sveiki, kol rankas ir kojas turime, kol dar galime KĄ NORS nuveikti.
Tačiau šios šventės metu labiausiai norisi, kad gegužės 1-oji būtų ne vien dirbančiųjų Darbo diena. Tai turi būti šventė ir tų, kurie laikinai darbo neturi, bet vertina darbą ne mažiau už turinčiuosius. Tai turi būti ir solidarumo diena. Juk dirbantieji moka mokesčius ir valstybė iš tų įmokų remia praradusius darbą, negalinčius apskritai dirbti. Tai reiškia, kad visus mus vienija būtent darbas.
Tačiau viena nerami mintis man kirba galvoje. O kiek valdžios žmonių švenčia šią dieną kartu su profesinių sąjungų nariais? Ir kiek darbdavių švenčia? Ne namie švenčia ir ne savo viloje. O kartu su tais, kurie gatvėse rengia eitynes, kurie meldžiasi už savo mirusius kolegas. Nes jei bendrose eitynėse nėra valdžios ir darbdavių atstovų, tuomet nenoromis prisimeni Vienos ir Ubagų balius. Abu jie Baliai. Tik skirtingi. ir skirtingiems žmonėms. Vieni elitui. Kiti ubagams. Ir nesmagu kažkaip švęsti. Ir prasideda tuomet dalinimas žmonių į tuos, kurie gali daug, ir tuos, kurie negali beveik nieko. Ir Darbo diena gali tapti tokia pat. Gali. Jei vieni šią šventę švęs – jiems darbas yra vertybė. Tie, kurie nešvęs, gali sukelti švenčiantiems dvejonių, ar valdžios žmonės ir darbdaviai apskritai supranta, kas yra darbas. Ir jei nebus bendro šventimo, bendro supratimo, nebus ir bendro darbo. Bendro darbo dėl Lietuvos ateities. O juk dabar valdžia taip garsiai kone kasdien kalba apie solidarumą, apie būtinybę dirbti ir stengtis bendrai įveikti sunkumus. Todėl kviečiu ir raginu visus dirbančius valdžioje ar versle, nevyriausybinėje įstaigoje ar net įkalinimo įstaigoje – dirbkime kartu ir švęskime kartu!!! Vardan tos Lietuvos 🙂
P.S. Jau parašęs šį komentarą radau informaciją apie tai, kad premjeras ir TS-LKD partijos pirmininkas Andrius Kubilius su bičiuliais ir bendražygiais šį penktadienį pradeda dviračių sezoną. Premjeras su žmona Rasa ir draugais bei bendradarbiais su šeimomis išvyksta dviejų dienų žygio sostinės apylinkėmis, kurio metu įveiks 170 kilometrų. Žygeiviai startavo nuo Seimo rūmų penktadienį 9.30 val. ir grįš į Vilnių šeštadienio pavakarę. „Dviračių žygis man ne tik proga pasportuoti, bet ir geriausias būdas pailsėti,“ – prisipažįsta Premjeras A.Kubilius, kviesdamas visus, ypač miestiečius, dar neatradusius fizinio aktyvumo džiaugsmo ir naudos, „užsikrėsti“ sau tinkančiomis aktyvaus poilsio formomis.
Sportas, poilsis, šventė. Kiekvienas savaip švenčią gegužės 1-ąją. Svarbu, kad švenčia. Belieka Premjerui palinkėti gero poilsio – tuomet ir darbas sėkmingiau klostysis. O kokybiško valdžios darbo dabar labiausiai visiems ir reikia.