Graži buvo Prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracija. Pinigų nešvaistė. Su tauta po verkiančiu dangumi klausėsi dainų S.Daukanto aikštėje. Seime viskas irgi normaliai. O kai kurie jos žodžiai man įstrigo…
Atidžiai klausiausi jos žodžių. Todėl, kad teisingai suprasčiau. Visai neseniai rašiau savo pamąstymus apie nekilnojamojo turto mokestį. Dabar net baisu kokią minti apie pinigus ar ekonomiką išsakyti. Tiek daug atsirado veikėjų, kurie leido man aiškiai suprasti, jog žurnalistas neturi teisės apie tokius mokesčius kalbėti. Nes neišmano. Gerai, kad dar galvoti neuždraudė. Ir dar kažkas apkaltino, kad kritikuodamas valdžios sprendimą tai darau už bankų sumokėtus pinigus. Nenoriu nieko neigti ir ginčytis. Nesąmonė tai ir tiek.
Tačiau dabar, bandydamas apsidrausti nuo panašių komentarų, iš karto sakau – nesu politologas. Todėl vertindamas J.E. Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbą tautiečiams vertinu ją tik kaip vienas iš tautiečių. Ir bandau suprasti, ką norėjo pasakyti šalies vadovė.
Štai ji sako, kad „keliaudama po Lietuvą, mačiau daug neapykantos vieni kitiems, savęs naikinimo. Didžiulę prarają tarp skurdo ir prabangos. Lietuva – susipriešinusi.” Ir čia pat priduria – KVIEČIU LIETUVĄ TAIKYTIS! Taikytis gal būtų ir gerai. O kaip su ta prąraja? Jei ji jau tokia yra, tai kas su kuo turi taikytis? Turtuoliai gal ir susitaikys. Bet kaip elgtis tiems vargšams? Taip, jie nekenčia oligarchų, neaiškiai pralobusių valdininkų (nors turėtų juos vadinti tarnautojais, bet liežuvis nesiverčia kai kurių vadinti tarnais). O kaip gali būti nesusipriešinusi tauta? Lengva pasakyti, kad reikia taikytis. Bet jei yra daug neteisingumo, daug melo?
Todėl išgirdęs raginimą taikytis, norėčiau išgirsti ir kažką daugiau. Kaip bus mažinama prąraja? Kaip skurdas mažės? Šalies vadovė sako, kad esame liudininkai – mūsų miestuose ir miesteliuose apstu valdžios paniekos žmogui, nepagarbos įstatymui, neteisybės.
O jei jau D. Grybauskaitė ragina „KURKIME VALSTYBĘ PATYS!”, tai aš suprantu, kad ji ragina mesti lauk dabartinės vietinės valdžios šulus. ir prisiminiau – juk rinkimai į savivaldybes jau greitai. Mesti tai išmesime. O ką vietoje jų? Gal gali kas patarti?
dainiau, gerai pastebėjai – tačiau tiesos tai nekeičia – mums reikalingi „kitaip” mąstantys žmonės, ir kol jų neturėsime, niekas iš esmės nepasikeis (nepriklausomai nuo to, kiek rėksome, protestuosime ar taikiai siūlysime)
Kita vertus, manau jau egzistuoja „nauja” karta, tegul ir susidedanti iš pavienių individų – klausimas yra kada valdžią patikėsim jiems. Nors vėlgi, kaip kad sakai, matomai pirma turime tam subręsti kaip tauta.
Savo ruožtu išvada ta, jog turime tai, ko esame verti (jei ne individualiai, tai kaip tauta).
Hadrian, manau, kad laikas praėjo labai trumpas. net viena normali karta nepasikeitė. turiu omenyje, kad dar neužaugo nepriklausoma karta, kuri jau turėtų išsilavinimą naują ir supratimą naują.
Laukiant ar nelaukiant – pirmas žingsnis permainų link yra nušalinimas nuo valdžios komunistinės-katalikiškos diktatūros būdus tesuprantančius tipus. Kaip sakoma, šuns dainuoti neišmokysi… Asmeniškai man nesuvokiama tai, kodėl 20 metų po Nepriklausomybės mes vis dar garbiname tuos pačius stabus?
Galima laukti ir dar ilgiau. Ir taip niekas nesikeis. D.Grybauskaitė kol kas laikosi puikiai. Norisi, kad komandai viskas pavyktų. Kai intencijos ir deklaracijos yra priimtinos, atsiranda vilties. Svarbu nesustoti ir eiti į priekį.
Manau dar reik palaukt kol sovietiniu laiku mastymo dedes su isdribusiais pilvais, dvigubais smakrais arba raudonom nosim ir veidais iseis i pensija ir leis dirva arti jaunimui. Jei Grybauskaite ( kol kas ) dar atrodo yra isimtis, tai visa kita Lietuvoje , kazkaip nera i ka ziuret. Nera nei rimtu veidu, nei norinciu dirbt kazkaip kitaip nei visi. Liudna, bet tokia realybe.
Atgalinis pranešimas: Blogorama #627