Kas apsaugos vyriausiąjį redaktorių nuo laikraščio savininko spaudimo?

pagal | 2009/09/30
Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!

Keistai juočiausi viešai keldamas klausimą apie žiniasklaidos priemonių vadovų teisių apsaugą. Jei jau redaktorius reikia saugoti, tai gal mes priėjome liepto galą? Panašu, kad kai kuriose redakcijose iš tiesų taip nutiko ir tik patys redaktoriai ar profsąjunga gali padėti jiems ginti savo teises.

Nejaukiai jaučiuosi ir viešai primindamas Visuomenės informavimo įstatymo bei demokratinės visuomenės žiniasklaidai keliamus reikalavimus. Pvz., kad skleisdami informaciją visuomenei, viešosios informacijos rengėjai neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Paprastai kalbant, laikraštis, televizijos ar radijo stotis, naujienų portalas neturėtų tapti tos žiniasklaidos priemonės savininko įrankiu saviems merkantiliniams tikslams siekti.

Juolab, kad viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. Tai ne pats sugalvojau. Ši frazė beveik pažodžiui atkartota ir įstatyme.

Kad būtų išvengta savininkų tiesioginio kišimosi į žiniasklaidos priemonės turinį, ne veltui sugalvota ir vyriausiojo redaktoriaus pareigybė. Pagal įstatymą, kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo dalyvis turi paskirti asmenį (vyriausiąjį redaktorių, redaktorių, laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Tiesa, ne kartą kritikuota Lietuvos praktika, kai leidinio savininkas pats yra ir redaktoriumi. Tačiau žiūrint formaliai, tai nėra draudžiama. Todėl įstatymas taip pat kalba, kad kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo, jis pas ir atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį.

Tačiau labai keistai atrodo geras ir svarbus įstatymo įpareigojimas viešosios informacijos rengėjui turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą, kur turi būti nustatytos žurnalisto teisės, pareigos, atsakomybė, tarnybiniai santykiai, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo teisių suvaržymo. Kyla klausimas – kaip apsaugoti žurnalisto ar redaktoriaus teises, jei radaktorius pats ar kartu su žurnalistais ir yra laikraščio savininkas?

Kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių. Daugelis, kurie paskaitė tekstą iki šios vietos gali nusispjauti ir nusikeikti. Dar gali pridurti, ko tas Radzevčiius nori ir ko jis čia kelia bangas?

Taigi, kad įstatymas viską gražiai sudėlioja, o gyvenimas dažnai perdėlioja.

Šiomis dienomis gavau vieno kolegos žurnalisto, kuris visai neseniai dar dirbo vieno rajono laikraščio redaktoriumi, laišką. Suderinęs su tuo kolega ir pakeitęs jo vardą, pavardę, leidinio pavadinimą siūlau tekstą viešam pasvarstymui.

Esu Jonas Jonaitis, žurnalistas iš X Lietuvos rajono. Teko „laimė“ porą pastarųjų metų padirbėt viename iš rajono laikraščių „Rajono laikas“ (pavadinimas pakeistas). Kol nepaaiškėjo tikri jo savininkų „prioritetai“ turimo laikraščio strategijoje – naudoti jį kaip įrankį kovai su nepalankiais asmenimis ir ypač rajono valdžia.

Na, bet tai Lietuvos žiniasklaidos kasdienybė. Esmė – kas kita. Gavau Žurnalistų etikos inspektoriaus laišką, kuriame informuojama, jog už vieną iš laikraštyje „Rajono laikas“ spausdintų publikacijų nutarta mane, kaip redaktorių, busti pagal Administracinių teisės pažeidimimų kodekso 214-19 straipsnio 1 dalies nusižengimą. Už tai, kad šių metų pavasarį viename laikraščio numeryje yra publikcija „XY“ (pavadinimas žinomas).

Tai mane labai nustebino, nes būtent dėl prievartinio liepimo šią publikaciją spausdinti laikraštyje aš nesutikau. Ji išspausdinta laikraščio savininko ir bendrovės, kuri leižia laikraštį „Rajono laikas“, vadovo sprendimu. Be to, jau laikraštį siunčiant į spaustuvę nuo pastarojo meto patirtų tokio pobūdžio stresų sunegalavau, ir nuo laikraščio išleidimo dienos oficialiai buvau nedarbingas. Po ligos apskritai negrįžau į redakciją dirbti.

O dėl minėtos publikacijos ir kitų panašių savininko ir vadovų veiksmų iš darbo išėjau ne tik aš, bet ir dar mažiausiai du žmonės.
Tad dabar nežinau, kaip elgtis. Aišku, atvykti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą turbūt privalėjau ir nuvykau. Bet ar man pavyks įrodyti, kad ne aš turėčiau atsakyti už mano vadovautos žiniasklaidos priemonės turinį tą dieną, kai realiu redaktoriumi jau buvau nebe aš, o laikraščio savininkas? Ir kokie dokumentai bei įrodymai gali tikti inspektoriui? Ar liga gali būti pateisinama priežastimi?

Man pačiam toks laiškas sukėlė daug prieštaringų jausmų. Žinoma, iš karto pasiūliau kolegai Lietuvos žurnalistų sąjungos teikiamą teisinę pagalbą. Jis tokią teisę turi, nes yra LŽS narys. Tačiau man kyla klausimas, ar jo vadovauto laikraščio savininkai pamiršo, kad pagal įstatymą, siekiant užtikrinti informacijos laisvę, draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, skleidėjui, jų dalyviui ar žurnalistui, verčiant juos visuomenės informavimo priemonėse neteisingai ir šališkai pateikti informaciją? Tai galioja ir savininkams.

Be to, draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Tad jei savininkui norisi būti redaktoriumi, tai tegul juo ir tampa. Ir atsakomybę prisiima. Nes bandyti savo „juodus darbelius“ atlikti kitų rankomis, o vėliau atsakomybę užkrauti redaktoriui – nepavyks. Mes ginsime kolegą ir jei rėikės, net teisme įrodinėsime tiesą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *