Šiandien atidžiai perskaičiau žurnalo „Valstybė” spausdinamą žurnalistės Aušros Radzevičiūtės interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte. Seniai nebestebina politinės valdžios keistenybės – jie prognozuoja vienaip, gyvenimas viską koreguoja, o tie patys politikai vėliau kritikuoja ne savo prognozes o realų gyvenimą. Šį kartą buvo lygiai taip pat.
Štai ministrė teigia, kad „ekonominio sunkmečio laikotarpiu Lietuvos darbo rinka sureagavo taip, ko mes labiausiai nenorėjome: darbo užmokestis traukėsi daug mažiau, nei didėjo nedarbas”. Ministrė I. Šimonytė taip pat sako, jog „tikėjome, kad verslas stengsis išlaikyti darbo vietas mažindamas to paties darbo užmokestį (nes buvo būtina mažinti sąnaudas). Raginome taip elgtis, bet rezultatas, deja, liūdnesnis”.
Bet negi ministrė nežino, kad pagal Lietuvos įstatymus darbdavys dažniausiai neturi jokių svertų vienašališkai mažinti darbo užmokestį? Tai negi ministrė manė, kad tai bus daroma prieš dirbančiųjų valią ir naudojant kokį nors spaudimą? Juk tai yra neteisėta. Ir negi ji manė, kad efektyviai ir gerai dirbs tokia įmonė, kurioje bus visiems stipriai sumažinti atlyginimai ir visi dirbs nors po truputį? Ar taip logiška daryti darbdaviui, jei realiai įmonėje darbo yra tik pusei ar dar mažesniam kiekiui įmonės darbuotojų? Tokiu atveju paprastai pasiliekami reikalingi darbuotojai, o nereikalingi atleidžiami. Toks gyvenimas. Tokia logika.
Bet už vis įdomiausias yra pačios ministrės prieštaravimas pačiai sau. Ji tikėjosi, kad verslas mažins atlyginimus o ne darbo vietas. Bet kai ji prakalbo apie valstybės institucijas, tai jau teigia, kad „daugelyje viešojo sektoriaus sričių logiškiau optimizuoti darbo vietų skaičių, o ne „pjauti“ užmokestį, nes daug, tačiau mažai uždirbančių tarnautojų gali pavirsti paprasčiausia vegetacija…”
Valdžios ir verslo logika, pasirodo, yra kitokia. Ir viltys kitokios. Todėl ministrė dabar kritikuoja beveik visus dabartinės valdžios padarytus mokesčių pakeitimus. Gerai, kad pripažįstamos klaidos. O kieno atsakomybė už tuos veiksmus? Negi viską nurašys valdžia tik buvusiam finansų ministrui A. Šemetai? Ir kodėl verslo gyvenimą valdžia prognozuoja pagal priešingą logiką nei planuoja savo gyvenimą? Manau, tai reiškia paprasčiausią atotrūkį tarp valdžios ir realaus gyvenimo. Deja.
„Bet už vis įdomiausias yra pačios ministrės prieštaravimas pačiai sau. Ji tikėjosi, kad verslas mažins atlyginimus o ne darbo vietas. Bet kai ji prakalbo apie valstybės institucijas, tai jau teigia, kad “daugelyje viešojo sektoriaus sričių logiškiau optimizuoti darbo vietų skaičių, o ne „pjauti“ užmokestį, nes daug, tačiau mažai uždirbančių tarnautojų gali pavirsti paprasčiausia vegetacija…”
Valdžios ir verslo logika, pasirodo, yra kitokia. Ir viltys kitokios. ”
Šiuose Jūsų žodžiuose aš įžvelgiau nusistebėjimą, kad ministrė tikisi iš verslo vienokių priemonių, o savo gimtajam „aparatui” linki priešingai skirtingų priemonių. Bendros logikos mažai, bet sritys juk skiriasi 😉
MĖGĖJAU, AŠ IR PTS SUPRANTU, KAD VERSLAS IR VALSTYBĖS VALDYMAS SKIRIASI IR TURI SKIRTIS. Tačiau ar šiuo konkrečiu atveju, kai ministrė pati iš esmės pripažįsta, kad tikėjosi vieno, o sulaukė kito rezultato, kaip tai vertinti? Juolab, kad sulaukė tokio rezultato, kaip būtų ir pati dariusi.
Nekeista. Verslo ir valstybės valdymas nėra tas pats, todėl ministrės lūkesčiai gali būti skirtingi. Aišku, dauguma verslininkų norėtų, kad valstybė būtų vien tik jų tarnaitė ir darytų viską, kad tik jiems įtikti, bet, kaip jau minėjau, verslo ir valstybės interesai kai kuriose sferose nebūtinai sutampa.
Aišku, nesakau, kad ministrų kabinetas dirba be klaidų, tiesiog replikavau į Jūsų nusistebėjimą, kad valdžios ir verslo logikos išsiskyrė.
Mėgėjau, bet negi tau iš tieųs nekeista, kad ministrė tame pačiam einterviu kalba apie tai, jog ji darytų vienaip, bet iš verslo tikisi kitaip?
Taip, sutinku, pagal „normalią”, ūkišką-verslo logiką – sunkiai suprantami dalykai. Bet, iš akivaizdžių faktų matosi, kad toje sistemoje vyrauja kiek kita – valdžios logika ir norint geriau suprasti, kas ten ir kodėl vyksta, pravartu pažiūrėti per jos prizmę.
Nepretenduoju į didelį teisumą, čia tik mano megėjiška prielaida 🙂
Augustai, Lietuvoje įsttaymai draudžia vienašališkai sumažinti. Tokie įstatymai. jei tai daroma – tai dažnai pažeidžiant įstatymą.
Nezinau kur jus dirbate, bet didziojoje daugumoje skandinavisko ir ne tik kapitalo imoniu krizes pradzioje atlyginimai vienasaliskai buvo sumazinti visisiems darbuotojams. Ir tik isivaziavus krizei, pradeti ir atleidimai. Tad pagal tuos pacius istatymus vienos imones visgi turi svertu vienasaliskai mazinti atlyginimus, kitos – ne?
Paaiškinu. Čia buvo kalba apie efektyvumą. Todėl klausimas paprastas – jei darbdaviui reikia tik 100 o ne 200 darbuotojų, tai jis tiek ir turi jų. Nes tai efektyvu. Tuo tarpu valdžia kartais galvoja, kad geriau būtų visi 200, nors darbo realiai yra tik 100. ir kol yra pinigų, tokie išlaikomi, kai jų trūksta – mažinami atlyginimai. Bet… O kaip jaustis tiems 100 , kurie realiai turi daug darbo, o kitas 100 dirba mažiau, bet irgi gauna panašiai. Esu dirbęs valstybės tarnyboje daugiau nei 10 metų. Dirbai trijų lygių institucijose. galiu pasakyti tik tiek, kad ne visose buvo vadovaujamasi normalia logika.
„Valdžios ir verslo logika, pasirodo, yra kitokia. ”
Gerbiamas Dainiau, paaiškinkite prašom man, megėją apšvieskit jei teiktumėtes – kuom remdamiesi Jūs darote prielaidą, kad valdžios ir verslo logika turi sutapti, ir ne bet kaip, bet valdžios logika turėtų prisitaikyti prie verslo logikos? 🙂
Atgalinis pranešimas: Common sense » Kai valstybės finansai valdomi kaip šeimos piniginė