Gatvės krepšinis ir žurnalistai
Šiandien Vidaus reikalų ministerijos sporto rūmuos (Žirmūnų g. 1E, Vilnius) mes, kolegos žurnalistai, vaikai, policijos pareigūnai, ir Lietuvos krepšinio federacijos atstovai žaisime krepšinį. Šią pirmą kartą organizuojamą akcija/krepšinio turnyrą pavadinome „Vietoj gatvės – krepšinis“.
Atvirai pasakius, galėjo būti pavadinta ir kitaip. Juk galima buvo žaisti ne krepšinį, o susėsti prie šaškių ar arbatos puodelio. Galima buvo su slidėmis kur nors išlėkti, galima buvo… Daug visko galima. Ir ne tik buvo bet ir bus galima padaryti. Jei mes visi dar kartą prisiminsime, kad, pagal sociologinius tyrimus, kasdien vos 7 minutes savo vaikams skiriantys tėvai patys stumia vaikus į gatvę. Tikrą gatvę ar virtualią gatvę internete. Žodžiu, stumia kur nors toliau nuo savęs. Stumia ten, kur pagundų ir pavojų yra žymiai daugiau nei kartais galime įsivaizduoti.
Šiame turnyre net aštuonios vaikų komandos iš visos Lietuvos susikaus turnyre 3 prieš 3 į vieną krepšį. Labai tikimės, kad visas komandas atlydės gausus sirgalių būrys, kurie palaikys savo komandas. Sirgaliai galės išbandyti savo taiklumą baudų metimo konkurse, mėginti sėkmę mesdami nuo vidurio aikštės.
Žinau, kad visų dalyvių laukia apdovanojimai ir atminimo prizai. Pasibaigus vaikų turnyrui, jo dalyviai bus vaišinami kareiviška koše ir arbata. Bet juk ne tai svarbiausia.
Po kareiviškos košės keturių geriausių komandų atstovai parodomajame mače sužais draugiškas rungtynes su Policijos departamento pareigūnais, mūsų kolegų komandą (Lietuvos žurnalistų sąjungos nariais) ir Lietuvos krepšinio federacijos atstovais. Prie komandų vairo stovės legendinis Lietuvos treneris Vladas Garastas ir Lietuvos policijos rinktinės strategas Arūnas Umbrasas. Parodomajam mačui teisėjaus FIBA teisėjas Tomas Jasevičius, o įvairiuose turnyruose su vaikais varžysis Lietuvos krepšinio rinktinės narys Artūras Jomantas.
Ką gi, mano vaikystėje ir mano kaime tokių turnyrų nebuvo 🙂 Atsigriebsiu šiandien.
Laimėjo draugystė 🙂 Iš tiesų turnyrą laimėjo Vilkaviškio jaunimas. Mes žaidėme parodomąsias varžybas – buvo jungtinės dvi komandos (žurnalistai, policija, jaunimas, krepšinio federacija), kuriso buso geltonos ir žalios spalvos. Buvu geltonas. Mums pasisekė – laimėjome 🙂
nepyk, bet tie tyrimai nu kaip visi tyrimai sociologiniai ir dar nelietuviški.
Geriau imk ir papsakok kaip sužaidėt, kas pralaimėjo, kas laimėjo- koks skirtumas?
Tuos tyrimus dariau ne aš. Paskaityk ataskaitą socmino puslapyje. Tai vidurkis, kurį tėvai skiria savo vaikui kasdien. Todėl mano mintis buvo paprasta – kuo daugiau vaikai užsiims sprotu, tuo bus geraiu. Gali ir arbatą gerti. Svarbu, kad nesugalvotų kam nors galvas daužyti.
Dainiau, tu nusišneki- apie tas septynias minutes, arba aš net neįsivaizduoju kaip tu as įsivaizduoji. Nu kiek laiko tavo sutuoktinė bendrauja su leliuku ir ne visai leliuku- ar jie dar ne tie „vaikai”. O toliauir patiems vaikams vdinis poreikis bendrauti su tėvais, ypač paaulystėje trumpėja- tai nereiškia kad jie išeina į gatvę. okiu būdu. Jie turi savo draugus ir savo ratą, bendraminčius- jie taip socializuojasi ir adaptuojasi prie juos supančios aplinkos. Pas mus būna dienų- kai mes tik pasisveikinam su didesniai ir išsiskirstom miegoti – visi vos pavilkdami kojas, o būna nuo plepesių einam miegoti paryčiais. Ir nė vienas nuo to neatsidūrė gatvėje. Yra du vienuoliktokai- (vyresnės mergaitės dirba ir mokosi užsieny)- vienas čiurlioniukas dailininkas- kitas Karoliniškių gimnazijoj mokosi. Tai as kur Karoliniškėse dar lanko būrelius- turi laiko ir skiria dalį jo pomėgiams, dailininkas laiko neturi niekam- ryte išeina prieš septynias ir grįžta po šešių, jei ne peržiūrų laikas, jei peržiūrų- ir po dešimtos. Ne jis vienas taip- visi jie taip. Ačiū švietimo reformai taip sakant. Dar turiu grojantį čiurlioniuką- jis antrokas. Išeina be manęs- į antrą pamainą ir grįžta pusę šešių- grot, valgyt, pamokasruošt- dalykines ir irgi dar savo šuniuą pavedžiot. Bendravimas realii nusikelia išeiginėms ir atostogoms. Gatvėm nesišlaisto nė vienas- laiko neturi, sau laiko jie neturi, su savim pabūt. Kai neturi laiko pabūt su savim, tai klausimų tėvams, temų pabendraut ne taip dažnai ir atsiranda. Nėra vietos pačiam sau užduoti klausimą ir į jį atsakyti. O kur dar pasidalinti mintimis.