VšĮ MENE išvertė į lietuvių kalbą ir išleido Lev Manovich knygą „Naujųjų medijų kalba”. Verta paskaityti.
Mano kolega Vytautas Michelkevičius pratarmėje primena, kad nagrinėjant medijas svarbiausia susitarti, ką mes vadiname medija. Anot Vytauto, nors naujausiomis medijomis naudojamės kasdien, tačiau mūsų supratimas apie jas nesiekia giliau nei sąsaja su vartotoju – paviršiuje matomi mygtukai, ikonos, tekstas ir vaizdas.
Kadangi su Vytautu sutinku ir knyga pasirodė labai įdomi, galima ją pavartyti (dar geriau, paskaityti) visiems medijų vartotojams.
Karoli,
panašu, kad artėjame prie 10 Dievo įsakymų sistemos visiems. Visi lygūs ir vienodi. O žurnalistika reiškia, kad kažkas sugeba geriau, įdomiau ir etiškiau rinkti ir skleisti informaciją. Tik tiek. Jei žurnalistas toks nėra – tai jis nebe žurnalistas.
Atpigus medijos gamybos priemonėms :)) dabar užtenka turėt kompiuterį, kur tau, telefoną su geresniu ryšiu (turbūt galima susišaudyt ir smartfouną už 100 litų), tada keliasdešimt draugų, ir aš teoriškai jau galiu konkuruot su Delfi. Internete mes visi turim po vieną adresą. Delfi.lt ar Karolisirdraugai.megejai.info.lt. Interneto laikais kiekvienas yra žurnalistas, kiekvienas gali rinkti, kaupti, apdoroti ir skelbti informaciją, todėl atsiranda daug įdomių filosofinių klausimų mąstant apie Visuomenės informavimo įstatymą. Ar viešo asmens sąvoka apskritai tinkama? Jeigu aš turiu savo puslapį (ar dar konkrečiau – elektroninį parašą), aš potencialiai esu prieinamas visiems, aš esu visiškai viešas. Ir taip toliau… 🙂