Šį antradienį (balandžio 6 d.) 10.05 val. Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“ su V. Kudirkos premijos laureate, žurnaliste Gražina Sviderskyte diskutuosime apie Vakarų žurnalistikos vertybes ir jų atspindį Lietuvos žiniasklaidoje.
Lietuvos žurnalistai aktyviai dalyvavo atkuriant valstybės nepriklausomybę. Sąjūdžio laikotarpis ir pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai iki šiol vadinami vienais geriausių metų laisvai žurnalistikai, kuri gynė žmogų ir tautą. Ieškodami patikrintų žurnalistikos vertybių, Lietuvos žiniasklaidos profesionalai neabejodami dairėsi į Skandinavijos šalis, Vakarų Europą ir JAV. Paprastai kai kalbama apie šių šalių žurnalistiką, jos vertybės vadinamos Vakarų vertybėmis.
Tačiau šiandien vis garsiau kalbama, kad priklausydama Europos bendruomenei ir net turėdama geografinį centrą, Lietuva išgyvena vertybių krizę. Tokia krizė iš dalies yra apėmusi ir žurnalistiką bei visą žiniasklaidą. Todėl „Žiniasklaidos anatomija“ kelia klausimą, ar šiandien Vakarų šalių žurnalistams kylantys iššūkiai ir problemos panašios į Lietuvos? Ar vakarietiškos žurnalistikos vertybės jau buvo ir yra prigiję Lietuvoje?
Pokalbyje dalyvauja žurnalistė Gražina Sviderskytė, kuri bemaž visus krizinius 2009 metus praleido Jungtinėse Valstijose ir iš arti stebėjo savo kolegų darbą.
Laidą „Žiniasklaidos anatomija“ bendrai rengia Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Žinių radijas.
Sima, tai ir yra esminė vertybė. bet gąsdinti iešumu gali tada, kai viešumas yra gerbiamas, juo pasitikima. Kai toks viešumas gina viešą interesą. Mūsų situacija kiekpasikeitė – korporacijos uzurpavo viešą ardvę (ne visą – dar) tradicinėje žiniakslaidoje, todėl tokia situaciaj ir yra. O problemso vakaruose kaip ir pas mus. Gal tik mąstas skiriasi.
Pirma reikia susitarti dėl tų vertybių. Kas tai yra? O jei žiūrėti iš šalies, tai, kaip paprastas vartotojas, galiu pasakyti tik tiek, kad realiai atsiliekame nuo vakarų… Negaliu tiksliai įvardinti, bet kažkas yra ne taip. Tarkim užsienyje galima kažką pagąsdinti viešumu (kad kreipsies į žiniasklaidą), o Lietuvoje to niekas nebijo… Jau vien tai rodo, kad tų vertybių iš principo nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje (tarp žiniasklaidos vartotojų ir pačios žiniasklaidos…).