Pasveikink laisvą žurnalistiką. Bet ne atsisveikink!
Šiuo metu sėdžiu Rygos oro uoste ir pakeliui į Europos žurnalistų federacijos kongresą kalbuosi apie žurnalsitikos kokybę su atsitiktinai sutiktu vienu nevyriausybinės organizacijos vadovu. Jo nuomne, Lietuvoje pakaktų investuoti 6 milijonus litų ir turėtume kokybišką žurnalistiką.
Keista, kad kokybiška žurnalistika matuojama pinigais. Bet kolega skaičiavo paprastai. Ir mane jis įtikino. Tiesa, jo nurodytos sumos buvo nuo 5 iki 8 milijonų litų. Bet nutarėme paimti beveik viduriuką. Ir pradėjome skaičiuoti, kaip tuos pinigus reikia investuoti.
Visų pirma, sutarėme, kad profesionalus žurnalistas pakankamai laisvas ir orus atsispirti pagundoms bus tada, jei galės būti finansiškai nepriklausomas. Oriam gyvenimui, anot kolegos, reikia maždaug 10 tūkstančių litų per mėnesį (įskaitant mokesčius socialiniam, sveikatos draudimui, pajamų mokesčius ir pan.). Tai reiškia, kad per metus vienam tokiam žurnalistui reikia sumokėti maždaug 120 tūkstančių litų. Jei per metus turėtume 6 mln., tuomet galima nusamdyti bent 50 žurnalistų, kurie būtų p[rofesionalai ir galėtų dirbti bei gyventi oriai. Ar tai pakankamas kieks žurnalistų, kad jie galėtų savo darbais ką nors pakeisti? Tai žiauriai daug.
Įsivaizduokime, jei atsiranda žiniasklaidos rinkoje tiek kūrybingų profesionalų, kurie gali be jokio atlygio dirbti ir savo darbus publikuoti. Iš esmės tai būtų stipendininkai, kurie kaip ir menininkai gautų stipendijas ir už tai kurtų. O savo produkciją galėtų siūlyti įvairiom medijom – radijui, televizijai, spaudai, internetui. Tokiu atveju bet kuri protinga medija turėtų norėti pas save iš esmės už dyką publikuoti tokius darbus.
Žinoma, dar nenumatėme techninių kaštų – televizijoje tai brangu, radijuje pigiua, spaudoje dar pigiau, o internete – patys žinome kiek tai kainuoja. Todėl gaudami padorų atlyginimą ir būdami orūs, toks būrys žurnalsitų galėtų sugeneruoti kasdien ne po vieną starsipnį ir žinutę, radijo laidą. Tegul tai bus pradžia visuomeninio leidinio, kuris gali užgimti internete.
Tačiau kyla vienas klausimas – kas pasiūlys tokius 6 milijonus? Ir dar viens klausimas – ar sugebėtume sudaryti tokią komisiją, kuri tinkamai atrinktų stipendininkus, o vėliau juos ir objektyviai vertintų? Manau, kad tai galima padaryti. Ir tokį modelį galima būtų pritaikyti jau greitai. Tarkime, nuo 2011 metų. Juk jau dabar turime Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Jis remia jaunimo projektus, pilietinius projektus, padeda kūrybiniams sektoriams jų saviraiškai. Padeda net regionų spaudai.
Tad nedrąsiai viešai klausiu – kodėl valstybei neinvestavus dar tiek pat kaip dabar ir nesukūrus naujos programos šiame ar kitame fonde? Programos, kuri skirtų metines stipendijas konkretiems profesionaliems žurnalistams pagal pateiktus jų projektus ir idėjas. Manau, kad jau dabar verti paramos tokie projektai kaip, pavyzdžiui, Artūras Račas ir jo tinklaraštis internete. Juk Artūras jau seniai yra pats tapęs medija. Tiesa, kol kas jį išlaiko ir leidžia jam oriai dirbti naujienų agentūra BNS, kurioje kolega gauna atlyginimą ir gali iš jo pragyventi. Bet jei jis visą laiką galėtų skirti tik tam, ką jis jau dabar daro savo tinklaraštyje? O jei tokių žurnalistų būtų bent 50…
Padiskutuokime apie tai
Jonai, kol kas neužstrigau 🙂 Bet kuriuo atveju, kolegos iš NVO mintys ir pasiūlymas kažką keisti reiškia tik viena – jei gerai pasukus galvas ir kažkam investavus į garbingus ir profesionalius žurnalistus, galima būtų nuveikti nemažai. Skepticizmą suprantu, bet… Jau geriau negyventi, nei visai netikėti. Manau, kad labai daug tiesos pasakė tas kolega, kad jei žurnalistas jaučiais oriai, yra daugiau vilties, kad jis dirbs profesionaliai
Mielas Dainiau, ideja gal ir nebloga, bet…
Sie zurnalistai sukurs nepriklausomus nuo „uzsakovo” kokybiskus zurnalistinius kurinius, atliks nepriklausomus tyrimus ir kt. O kaip jie pasieks visuomene? Reikes kurti nauja televizija, leisti laikrasti ar internetini portala kuriame visa tai bus skelbiama? Nejau manai jog didieji leidejai taip iskestomis rankomis laukia nepriklausomu zurnalistu kuriniu, net jei uz tai ir nereikes moketi honoraro?
Antras dalykas, nemanau, kad 50 zurnalistu isgelbetu esama situacija ir labai pritariu Vido minciai „Kaip meilės, taip ir objektyvios bei kokybiškos žurnalistikos – negalima nupirkti.”. O siuo atveju mes lyg ir pasakytume ar paliudytume, kad kiti jau yra „parsidave” o tuo 50 mes gelbejam nuo pagundu?!?
Ir vel noretusi pacitavus Vida „Mūsų kolegos tapo vergais, tačiau laukdami geresnių laikų, jie dirba taip, kaip visada. Pagal savo sąžinę,įsitikinimus, sugebėjimus. ” pasiklausti o kuom Vido minimi kolegos blogesni nei 50 isrinktuju?
Sutinku, kad reikai ka tai daryti, gal is ties ikurti portala kur butu skelbiami kuriniai kurie sukurti gavus finansafima is SRTR fondo, bet neuzmirskim, jog fondo finansavimas yra dalinis, o kartais labai dalinis. Tuo atveju ziurint i autoriaus teise is bendro kurinio – zurnalo, laikrascio, metrascio ar kt. bus publikuojam tik dalis informacijos ir visuma gali pradingti, nors geriau bent tiek nei nieko.
Tau Dainiau, linkiu sekmingo skrydzio, kad netektu kur uzstrigti tarp Europos ir Honkongo 🙂
, tu keli esminį klausimą – ar gali profesionali žurnalistika atsilaikyti prieš piliečių žurnalistiką? Manau, kad tai geras klausimas. Yra sferų, kur tikrai neatsilaikys – tarkiem, nelaimių vietoje dažnai liudytojai bus anskčiau nei žurnalistai. Bet… Analizė jau priklauso žurnalistams. Todėl dabar labai didelis iššūkis laukia žurnalistų, kurie nemoka ir nepasirengę anlizuoti, kapstyti giliau. Kita vertus, reikalingi ir tie geri reporteriai, kurie sugeba greitai raguoti ir analizuoti planuojamų įvykių metu – mitingai prie Seimo, spaudos konferencijos ir pan. Bet didžiausia bėda laukia tų, kurie dėl šiandieninio greito lito daro BET KĄ.
Kol zurnalistai siejosi su riboto prieinamumo spauda(spausdinimas + platinimas kainavo) – tai buvo Profesija.
Kai zmogus zinantis apie vidaus degimo variklio veikima + turintis priejima prie kolchozo technikos = agrarininjas.
Zmogus turintis isskirtine teise reikstis teisinese bylose – advokatas.
O dabar panaikink savoka „ribojimas” – cia gausis internetas/crowdsourcing/blog/comment/whatever you do not expect to see…
Ne. Nevisada ir ne visais atvejais jis veikia taip kaip noretusi, bet neisvengiamai naikina zurnalistikos profesija (bent jau tokia, kokia iprate matyti)
Lygiageretus klausimas: kiek milijonu isgelbetu kinkomu taksi bizni vilniuje ?
Taip taip as cia apie karietas…
Ar reikia ka nors gelbeti ?!
Audriau,
Visuomeninis transliuotojas gaina TV ir radijo produkciją. Čia kalbama daugiau apie nepriklausomus žurnalistus ir paramą jiems. To kolegos iš NVO nuomone, tai būtų papildoma priemon prie jau esančių SRTRF. Beje, našumą nustayti galima skirtingai, bet jo nuomone, reikai vadovautis principu, pagal kurį stipendijos skiriamos ir menininkams. Beje, yra jauniems ir gabimes menininkams taip pat skiriamso stipendijos. gal ir čia taip gali būti. Pvz., gerai baigę žurfaką ar pan.
Nemokamai nebūna. Nes už tai jau bus sumokėta. Bet kuriuo atveju, ta reiškia tik iena – jei labai didelis noras būtų ir šiek tiek pinigų (po 2 lt. nuo LT galvos), galima būtų nemažai pagerinti žurnalistikos kokybę. Bet kuriuo atveju man buvo labai įdomu paklausyti žmogaus, kurio profesija – inžinierius, ir kuris dirba NVO.
Dainiau, tai ką tu dabar siūlai, turi daryti LRT. Visuomenė moka pinigus už kokybišką turinį (jis turi būti ir lavinantis, ir pramoginis). Kitas klausimas, ar tai iki galo pavyksta.
Bet iš principo idėja yra nebloga. Problema tik ta, kad tokių stipendijų („pensijų”) daugiau šansų turėtų gauti žinomi žurnalistai, o ne pradedantys (bet galbūt darbštūs ir talentingi). Kita vertus, nesu tikras, kad reikia nustatyti vieno darbo per dieną „našumą”. O gal žmogui reikia dirbti dvejus metus vien tam, kad surinktų tyrimo duomenis? Kaip tada?
Galima, bet ar ims? Kodėl visi mano, kad nemokamas turinys visus labai pritrauks?
Tai galima juk ir atskirą portalą sukurti? Iš jo galėtų visi imti nemokamai.
Liutaurai, bet, gi, tas pats turinys ir vaikščioja per visas žiniasklaidos priemones… Bet teisingai pastebėjai – siūloma sistema iš principo nesukurs konkurencijos. Juk bet kokiu atveju pas mus vyrauja geltonoji spauda. Jei kas staiga pradėtų kurti kokybiškesnį, negeltoną turinį, tai dar nereiškia, kad tai visur pakeis geltonąjį turinį… Šiuo klausimu, manau, reikia dirbti ne tik su atskirais asmenimis, bet ir su žiniasklaidos priemonėmis – jos taip pat turi būti skatinamos už tokio turinio panaudojimą. O tuomet ir kaštai išaugs…
dėl stipendijų – iš principo pritarčiau, didžiausia problema – sukurti sistemą, kuri ir motyvuotų dirbti, ir būtų priimtina didžiausioms žiniasklaidos priemonėms (pvz., jos matytų konkurencinį trūkumą, jeigu visoms būtų siūlomas tas pats turinys)
VIdai, tavo tekstas lyg ir reiškia, kad kuo blogiau – tuo geriau? Gal tai ir yra žurnalistikos esmė?
Liutaurai – liuks pasiulymas. manau, tai reikia artimaiusiame SRTRF dalininkų susirinkime apsvarstyti ir įpareigoti Tarybą konkuros nuostatuose numatyti, kad tie darbai turi teisę būti viešai publikuojmai, kad ir psecialime portale. Gal to paties fondo. Liuks. Bet ką manai, jei būtų remiami atskiri autoriai, tiksliau jų veikla?
Kaip meilės, taip ir objektyvios bei kokybiškos žurnalistikos – negalima nupirkti. Ir kuo didesni bus „pinigai”, tuo didesnė „pagunda” tarnauti vienam stabui. Kauno apskrityje jau kelios redakcijos, kurios savo žurnalistams moka tik minimumą (honoraro jau nebeliko). Mūsų kolegos tapo vergais, tačiau laukdami geresnių laikų, jie dirba taip, kaip visada. Pagal savo sąžinę,įsitikinimus, sugebėjimus. Argi tokiam vargšui šefė ar savininkas gali užsakinėti straipsnius? Žinoma, kad ne, o tiems milijonieriams? Geriau bus, jeigu apie tai net negalvosime!
Dainiau, mintis teisinga, tačiau net nereikia tų papildomų X mln. – pakaktų visą su SRTRF parama sukuriamą turinį skelbti viešai interneto duomenų bazėje, kad bet kas galėtų naudotis tekstais, garso ar vaizdo klipais ir pan. jau dabar absoliuti SRTRF paramos lėšų suma neina kurinio kūrimui, kuris dažniausiai lieka kažkurioje mažoje nišinėje žiniasklaidos priemonėje. valstybė, sumokėjusi autoriams, galėtų pareikalauti tą turinį daryti viešu po, tarki, vienos ar poros savaičių nuo ekskliuzyvinio parodymo pirminiame šaltinyje.
Linai, sutinku. Bet… Jei kalbėsime apie realią padėtį, tai ne visi tai gali sau „leisti”. Juk net Kudirka buvo ne
Arkadijau, o gal gali remti nebūtinai valstybė? gal verslas? Filantropai? Gal Sorošas.
dvi dedamosios: pinigai ir atsakomybe. Jei vieno kurio nors truksta – viskas issikraipo. Beje, zinau daugybe padoriu zurnalistu, kurie ir be pirmosios dedamosios islaiko zurnalistini lygi, nes vis dar turi nenunykusia antraja
Dainiau, mažiausiai ko žiniasklaidai reikia, tai valstybės remiamo žurnalisto. Antraip gausime tai, ką jau turėjome 50 metų ir ko trokšta beveik visi mūsiškiai politikai. Kiba iš proto išsikraustei? O kaip būtų su konkurencija mūsų profesijoje? Tik jos dėka ir išlieka geriausieji. dar priedo tikėtinai nepriklausomi. Kaip tik Artūras Račas ir yra pavyzdys, kuriuo jau seką kiti žurnalistai. Skirs pinigus ekspertai? Jau dabar „ekspertai” skiria pinigus lietuviškam kinui, premijas žurnalistams ir menininkams. Pasekmes žinome.