Diskusija: Kas gali išgelbėti tradicinę spaudą? Manau, kad tik pati spauda

Džiugas Paršonis interneto dienoraštyje www.nezinau.lt per praėjusių metų kalėdines šventes rašė apie nemokamą internetą ir spaudos problemas:

Dabartinės spaudos bėdos rodo, kad „gerų laikų sugrįžimo“ laukimas visiškai tiesiogiai gali baigtis bankrotu ir bedarbio pašalpa. Blogiausia, kad apie tai Lietuvoje beveik nediskutuojama, nekalbant jau apie rimtus tyrimus ar investavimą į technologijas. Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo tinklaraštyje rašo apie daugelį kolegų problemų, bet ne apie jų ateitį.

Panašu, kad nuo to laiko prabėgo bemaž 4 mėnesiai. Teko kalbėtis su daugybe žmonių apie šią temą – su kolegomis žurnalistais, redaktoriais, politikais, verslininkais, mokslininkais. Lietuvoje ir užsienyje. Visi kėlė klausimus ir problemas. Bet daugelis tų žmonių sunkiai rado kokius nors receptus. Išskyrus vieną – būti kuo nuoširdesniu ir sąžiningesniu su savo vartotoju ir gal jis kaip nors atvers savo piniginę. Bet kokiu būdu ir kur jis ją atvers?

Štai dabartiniu metu yra pasiūlytas vadinamas „tuščios laikmenos” mokestis, kuris padėtų autoriams kompensuoti bent dalį jų nuostolių dėl to, jog jų kūriniais nemokamai naudojamasi internete ar kitaip kopijuojant tuos kūrinius. Žinoma, sprebdimui priešinasi technologijomis prekiaujantys verslininkai. jie mąsto tik apie save ir tai galima iš dalies suprasti. Tačiau turime ir galime kalbėti ne tik apie rašytojus, dailininkus, bet ir žurnalistus. Kiek ir kaip reikia skirti pinigų, kad pakaktų visiems profesionaliems žurnalistams kompensuoti už jų darbą? Panašu, kad planuojami surinkti 3-4 milijonai litų po dalybų su visiais kitais kūrybos žmonėmis bus tik lašas jūroje. O ir valstybė nelabai nori tieisogiai surasti bent kokią solidesnę dalį lėšų autoriams.

Dar mažai kalbama apie įvairių fondų galimybes finansuoti atskirus autorius ir jų veiklą. Net ir apie Spaudos, radijo ir televizijso rėmimo fondo pertvarką daugiau kalbama ir politikuojama, nei siūloma racionalių sprendimų. Kodėl? Bijoma, jog taip bus „sugadinti” patys autoriai? Jie ims stagnuoti? Kas atrinks tinkamus ir vertus dėmesio autorius? Vėl tik problemos. Ir beveik jokio judesio.

Tačiau kodėl mes taip dažnai stename ir verkiame? Kodėl realių sprendimų bei bandymų veikti yra taip mažai? Manau, kad bet kuri priemonė gera, jei ją bandoma nuoširdžiai įgyvendinti. Nieko nedarymas, mano galva, visada yra blogesnis kelias.

Tačiau bene vienintelis rimtas šansas spaudai ieškoti galimybių išgyventi – tai pačių leidėjų bendra rimta diskusija ir siūlomi sprendimai. Keista, tačiau šiandien viešai ir uždaruose pokalbiuose apie žurnalistikos ir spaudos išlikimą labiausiai galvoja ir šneka ne žurnalistų darbdaviai, bet patys žurnalistai. Suprantama, kad jiems patiems labiausiai ir rūpi jų darbo vieta. Bet juk strateginius sprendimus priima vadovai. Todėl artėjančios gegužės 7 dienos proga būtų labai vertinga prie bendro diskusijų stalo susėsti ir ieškoti bendrų sprendimų ir žurnalistams, ir jų darbdavimams.