Valstybių gerovės reitingas
Trakų pilis
Daugiau kaip 0,5 milijono žmonių emigravo iš Lietuvos per pastaruosius 20 metų. Didelė jų dalis ieško geresnio gyvenimo užsienyje. Jie turi tokią teisę ir sėkmės jiems. Tačiau visada sakiau emigruojantiems, kad Lietuvoje gyventi taip pat labai gera. Net jeigu kartais ir keikiame valdžią ar yra kitų bėdų. Vis tiek myliu savo šalį ir man čia gyventi gera.
O dabar visa tai patvirtina ir tyrimai. Lietuva užėmė 34-ąją vietą naujame geriausių gyventi valstybių reitinge. Mes aplenkėme Latviją, Rusiją ir net Jungtinius Arabų Emiratus. Tiesa, atsilikome nuo Estijos ir Lenkijos. O pirmauja reitinguose Suomija, Šveicarija, Švedija, Australija, Liuksemburgas ir Norvegija. Tai nustatė leidinys „Newsweek”. Galima būtų ir daugiau diskutuoti su leidinio tyrimu. Aš sakyčiau, kad mes pagal tuos kriterijus galėtume būti ir geresnėje pozicijoje.
Visgi man labai patiko paskaitinėti ir prie publikacijos apie pasaulio gerovės šalis parašytus internautų komentarus. Štai vienas suomis komentuoja taip:
Suomiai aktyviai komentuoja internete savo šalies gerovės receptus
„Taigi, kas įvyko Suomijos politiniame gyvenime per pastaruosius keletą metų. Tikri suomiai (Perussuomalaiset rp, http://www.perussuomalaiset.fi/) pateko į vietos tarybas ir Europos Parlamentą. Suomijoje mes sukūrėme daugiapartinę sistemą ir ji suteikia sprendimų priėmimui tam tikrą saugumą. Tikri suomiai įnešė reikalingo filtravimo Suomijoje politikoje.”
Paskaičius tokius komentarus imi netyčia lyginti Suomiją su lietuvą. Panašios. Daug partijų ir ten, ir pas mus. Tik tų tikrų ir nuoširdžių lietuvių, matyt, per mažai mūsų vietinėje valdžioje ir centrinėje taip pat. Bet kelias lyg ir teisingas. Tačiau kartais Lietuvoje pasigirsta iš didžiųjų partijų atstovų pasvarstymų, kad Lietuvai būtų naudingesnė dvipartinė sistema arba kad veiktų apskritai nedaug partijų. Aš nuo netikiu ir man labiau priimtina daugiapartinė sistema, kuri iš tiesų, pastarųjų metų įvykiai tai patvirtina, leidžia konkurencinėje politinje kovoje neprastumdinėti vien kuriai nors partijai ar jos rėmėjams reikalingų projektų.
Jungtinių Valstijų žurnalas „Newsweek” gerovės lygį valstybėse vertino pagal švietimo, sveikatos apsaugos būklę, gyvenimo kokybę, ekonominį konkurencingumą ir politinę aplinką.
Na o tiems, ką domina pagrindiniai mūsų šalies rodikliai (pvz., gyventojų skaičius, nedarbo lygis, atlyginimas bruto ir realusis, infliacija, BVP rodikliai), lengva juos nuolat stebėti Statistikos departamento duomenų bazėje.
Beje, man labai įdomus pasirodė straipsnis, kuris buvo rašytas dar iki ekeonominės krizės išplitimo pasaulyje ir Lietuvoje. Tai – 2008 metų vasario mėnesio komentaras „Kodėl Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės?”, kurio autorius – Gitanas Nausėda. Štai tik viena citata iš to komentaro:
„Privačios iniciatyvos laisvė buvo ir tebėra varomoji viso ūkio pažangos jėga. Tačiau artėjant prie dvidešimtojo Nepriklausomybės gimtadienio, vis labiau matome, kaip didžiojo verslo ir valdžios bendrabūvis įgyja iškreiptų formų. Prisipažinsiu, buvau šokiruotas, kai valstybei atstovaujantis aukštas pareigūnas vienoje viešoje diskusijoje ėmė atvirai ir aistringai advokatauti privataus kapitalo bendrovei, su kuria jis privalėjo vesti derybas gyvybiniais visai Lietuvai klausimais. Man atrodo, kad jis nuoširdžiai nebejuto, jog jau atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir gina kieno nori, bet ne valstybės interesus.”
Ir kadangi Lietuvoje madinga dėl visų bėdų kaltinti tik valdžios žmones ir biurokratus, todėl niekaip negalėjau nepacituoti kitos G. Nausėdos minties apie mūsų gerovės kūrimo problemas:
„Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, diskusija dėl gerovės valstybės sukūrimo Lietuvoje buvo intensyviausia Sąjūdžio laikais. <...> Tuo metu tokios idėjos leido žmonėms tvirčiau jausti vienas kito petį bei skatino ir taip stiprų Sąjūdžio pažadintą solidarumo jausmą. Vėliau diskusijas dėl visuomenės gerovės ir solidarumo užgniaužė visuotinis „pinigų kalimo“ vajus ir mūsų laisvosios rinkos ideologų primityviai suvoktos Adamo Smito teorijos interpretavimas. Visuomenė „atomizavosi“, įsigaliojo principas „kiekvienas už save“.
Gal čia ir slypi atsakymas, kodėl nesukūrėme visuotinės gerovės? Kiekvienas už save ir savo interesus? O kur dar viešoje erdvėje dominuojantis „liuososios” rinkos propagavimas? Kol kas dar neturime tam vaistų ir priešnuodžių – visuomeniniai judėjimai ir profesinės sąjungos tik bando reabiliuoti save ir atsikratyti jiems klijuojamų klišių bei stereotipų.
Beje, šių metų kovą Seime vyko konferencija „Laisvė ir atsakomybė: ekonomikos ir politikos pagrindai „Caritas in Veritate“ šviesoje“. Tuomet Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pakvietė daugiau dėmesio skirti visuotinės gerovės ir tikrojo teisingumo įtvirtinimui Lietuvoje:
„Visų pirma – tai visuotinės gerovės troškulys. Lietuvai šiandien ypač reikia tokios bendrystės ir bendruomenės, kurios visos galios būtų skiriamos visuotinės gerovės įtvirtinimui. Gerovės – tai ne tik materialios ar ekonominės naudos, ne tik finansinio pasitenkinimo. Kalbu apie orų buvimą ir žmogišką sugyvenimą, pagarbą sau, pagarbą kitiems ir kiekvienam piliečiui. Apie siekį, kad šalia esantis žmogus jaustųsi oriai gyvendamas vienoje pilietinėje bendruomenėje.“
Todėl įsiklausant į šiuos žodžius, matyt, kol kas dar neišmokome ir nepripratome savo kieme visus reikalus spręsti patys ir su svao bendruomene. Pvz., kai Vilniaus meras V. Navickas praėjsuią sunkią žiemą pasiūlė daugiabučių gyventojams patiems apsivalyti kiemus, teko nemažai matyti ir piktų komentarų. O juk tai taip elementaru – paėmei kastuvą, pasikvietei kaimynus ir padirbėjęs bent pusvalandį kiemą turi jau beveik idealiai švarų. Ir sveikatai padeda ir bendruomenė sukurta. Ir gerovės jausmas apima.
Net Leninas taip darė 🙂 Ir dar kalbėjo daug 🙂
Buvo – ir ne vienas 🙂
Dainiau, o nebuvo tokių atvejų, kad kai trūksta kantrybė pradedama rašyti? 🙂
Deikizms, o ar realu, kad žurnalistai patys keistų savo gyvenimą ir situaciją? Jie nesiskiria nuo kitų lietuvių? Paprastai būna taip – kai kantrybė trūksta, kolegos keičia darbą.
Laba, kolegos,
Dainius psiūlė tesingą temą, nenuvažiuokime nuo to, kas mums, žurnalistams, aktualu. Laikas kalbėti apie tai, ką mes, kolegos, šiandien galime pakeisti. Pradėkim.
Simai, tai gal ir geriausias vaistas tam yra jau surastas – pats judi link savo aukso vidurio ir kuriesi tam tinkamą aplinką? Kito kelio ir nėra. Aš sunkiai galiu patikėti, kad LT vieną dieną įvyks radikalios teigiamos reformos. Mūsų jau toks būdas – kol į ožio ragą nesuries, nieko nekeisime. Esame taikūs ir net prisitaikantys prie beveik visko. Net prie krizių. Tad čia mums tereikia kalbėti apie kai kurių procesų pagreitį ir realų kritinės masės permainoms sukūrimą.
Būtent, Dainiau, būtent… Daugeliui taip yra gerai. Dėl to Lietuvoje niekas nesikeis dar daug daug metų… Man taip pat teko nemažai bendrauti su Rusijos ir Baltarusijos gyventojais. Jie nepatenkinti, bet… jiems tokia sistema priimtina, o vakarų europos standartai nesuprantami… O aš nenoriu gyventi nei kaip švedas, nei kaip norvegas, nei kaip lietuvis… Ieškau sau aukso vidurio ir kažkaip sunku rasti… Bet judu link to 😀
Simai, priežastis mes matome daugelis taip pat. bet… Kartais tampa akivaizdus faktas, kad realiai mums patinka gyventi taip, kaip gyvename, nors ir verkiame dėl tokiso padėties. Žinai, tą patį fenoemną pastebiu bendrauadamas su Rusijos ar balatarusijos kolegomis. Kiap ir skundų yra, bet… Tinka ten tokia santvarka daugeliui ir tiek. Tad ir čia panašiai. Lyg ir dauguma nori Vilniuje tvarkingo eismo, kad kamščių nebūtų. Bet vistiek per kamščius visi lenda ir sudaro juos. o ktii piktinasi, bet nei policiją kviečia, nei ką kita daro. tad gal taip ir tinka? Gal ta mū9sų gerovė mums ir pakankama? Aš, pvz., nenoriu gyventi kaip švedas. man taip neįdomu. Net jei ir gerovė yra.
Konstatuoti faktus nesudėtinga, kai sugebi matyti realybę. Bet kas pagaliau įvardins priežastis? Jos yra daug rimtesnės, nei daug kas bando pasakyti ar parodyti…
Simai, manau, vidutinė klasė Lietuvoje formavosi, bet ji nyksta. Atsirtis didėja ir greičiausiai didės.
Dainiau, aš apie tai ir šneku. O jei pakalbėti apie vidurinės klasės žmogų?
Bet ir Lietuvos privačiame versle kreivi veidrodžiai valdo…
Be to, kalbant apie taisykles, aš ir turėjau omenyje verslą. Yra tam tikros taisyklės ir įstatymai, kuriais vadovaujantis atsiranda darbo vietos privačiame versle…
Simai, galima su tavimi iš dalies sutikti. Bet kiek man teko matyti užsieno šalių, dideli pinigai sukasi versle. O ten visur taisyklės pakankamai žiaurios. Jei kalbame apie viešąjį sektorių, tai nei Vokietijoje, nei Švedijoje milijonų niekas neuždirba. Prieš 10 metų turėjome bendrą projektą su Švedijos teisėjais. Tuomet jie buvo gerokai nustebę, kai sužinojo mūsų teisėjų atlyginimus, kurie buvo prie vagnoriaus gerokai padidinti. Įvertintę šalių pragyvenimo lygų nustatėtme, kad mūsų teisėjų gerovė buvo žymiai geresnė. tad Lietuvoje teisėjams buvo gyventi geriau 🙂
sigitai, toks įspūdis, kad jūs bendraujate ne su lietuviais arba su tais, kurie turi super duper aukštuosius išsilavinimus plius didžiulę patirtį. O ką daryti paprastiems žmonėms? Grįžau į Lietuvą pailsėti ir patekau į kreivų veidrodžių karalystę. O mano gyvenimiška patirtis, patikėkite, yra pakankama, kad taip teigti… Lietuvoje išsireiškimas reikia paprasčiausiai turėti galvą? Ir galvoje? tai, paprastai, ir reiškia, ką aš parašiau…
o kas trukdo tiems tautiečiams neemigruoti, o gyventi čia -Lietuvoje, laikantis taisyklių ir įstatymų?
Aš asmeniškai padariau sau išvadą: pasaulio nereikia keisti, reikia pakeisti save. Aš jau seniai esu pakeitęs save ir keičiu savo aplinką, nes Lietuvos nusistovėjusio mentaliteto, manau, nepakeisime mažiausiai 50 metu. O po tiek laiko Lietuva gali ir išnykti iš geopolitinio žemėlapio.
Simai, o kas trukdo tiems tautiečiams neemigruoti, o gyventi čia -Lietuvoje, laikantis taisyklių ir įstatymų?Keistas tavo tvirtinimas, kad čia turėsi darbo bei pajamų tik gyvendamas ne pagal įstatymus. Iš kur tai? Iš asmeninės patirties? O gal reikia paprasčiausiai turėti galvą? Ir galvoje?
Manau, kad aklai versti tokius straipsnius yra labai neprotinga. Dingsta tikroji žurnalistika. Paskutiniu metu žurnalistika virsta į vertimų biurą… Bullshit… Norvegijoje yra normalu gyventi pagal taisykles ir įstatymus. Jie sako, kad tik dėl to jie turi darbo. O kaip pas mus? Ogi atvirkščiai. Jei nori turėti darbo ir pakankamai didelių pajamų, tai reikia gyventi… ne pagal įstatymus ir ne pagal taisykles… Dėl to didžioji dalis lietuviu užsienyje greitai atsiranda teisiamųjų suole… Tačiau situacija jau keičiasi – vis daugiau išvažiuoja labiau išsilavinusių ir pagal taisykles norinčių gyventi lietuvių. O tai jau itin negera tendencija…